MuzikantaiEuroplius - tai aktualios naujienos verslui ir kiekvienam lietuviui

PradžiaAugintiniai

Apie korgius, skrybėlaites ir karališką meilę

29/04/2013

Taip pat skaitykite

Veterinarijos gydytoja atsako: kaip šunis šerti, skiepyti ir tinkamai prižiūrėti Kaip du vandens lašai: šuo ir šeimininkas Kaip išsirinkti tinkamiausią augintinį Jūsų šeimai? Šuo šeimoje: kas kam užsako muziką?

Kai vilnietė šunų mylėtoja Livija Zizevskė įsigijo savo pirmąjį valų korgį pembroką, ne vienas traukė per dantį: „Ar Lietuvoj kiemsargių pritrūko, kad reikia vežtis iš užsienio?".  

Reikėjo šiek tiek laiko, kad žmonės apsiprastų su keistos išvaizdos šunimis. Ir dar šiek tiek laiko, kad pripažintų: šunys, pavergę Karalienės Elžbietos II širdį, tikrai ne iš kelmo spirti. Ir tikrai ne paprasti kiemo sargai...

Įteikė gyvąją dovaną princesei

„Tai buvo Valijos, arba Velso, valstiečių šunys. Visų galų meistrai. Jie ganė galvijus, saugojo šeimininkų turtą, padėjo medžioti, prižiūrėjo vaikus. Apie juos velsiečiai prikūrė legendų: kaip elfai ir fėjos kalbasi su korgiais, kaip su jais skrajoja po pasaulį. Va, pažiūrėkit, korgiams ant nugaros mažo balno žymė išlikusi. Ant jo fėja ir pritūpdavo“, – juokais, o gal rimtai aiškina valų korgių gerbėja Livija Zizevskė.

Du savo gyvenimo dešimtmečius Livija paskyrė valų korgiams pembrukams (dabar jau ir kardiganams), subūrė bendraminčius į Valų korgių mėgėjų klubą. Pasakodama korgių atsiradimo istoriją, ji pabrėžia, kad kilmė iki galo neaiški: „Vieni teigia, kad pradžią davė vikingų šunys, dabartinių švedų valhundų protėviai. Kiti tvirtina, kad valų korgiai atsirado į Angliją atsikrausčius flamandų audėjams, kai1107 m. Karalius Henrikas Pirmasis pakvietė flamandus įsikurti Velse. Flamandų audėjai per Lamanšą kėlėsi ne vieni, o su savo špicais, kurie galėjo padaryti įtaką būsimųjų pembrokų išvaizdai, charakteriui“.

Kai Velso miestuose šurmuliuodavo ūkininkų mugės, šeimininkės konkuruodavo pyragais, o vyriškiai – kurio geresnė galvijų banda. Greta bandos, kaip įprasta, sukiojosi trumpakojai aviganiai, valų korgių pembrokų protėviai.

Paskui šie nepamainomi mugių eksponatai pasirodė  Londone, kur buvo pastebėti šunų mylėtojos Thelmos Gray Evans. Veiklioji ponia pasižymėjo „šuniška nuojauta“, būtent jos dėka valų korgiai pembrokai tapo žinomi pasaulyje. Jos veislyne 1932 metais gimė Ch. Rozavel Red Dragon, kuris per septyniolika nugyventų metų (!) paleido į pasaulį dešimtis puikių korgių. „Nerasite korgio, kurio protėviu nebūtų šis legendinis šuo“, – patikina Livija. 
Dar vėliau to paties šunų veislyno korgiukas Rozavel Golden Eagle, arba Dukis, kunigaikščio princo Jurgio, būsimojo Karaliaus Jurgio VI, buvo padovanotas dukrelei, būsimajai Karalienei Elžbietai II.

„Gyvasis Velso patriotizmas“, paprasčiausias fermų aviganis, lyg niekur nieko įsikūrė Karališkuosiuose rūmuose! Ne pusmečiui, ne metams, o ilgiems dešimtmečiams. Ir tebegyvena iki šiol. Aišku, ne Dukis, o jo šauni giminė.

 

Atbildėjo į Lietuvą traukiniu

Už tai, kad korgiai atsirado Lietuvoje, turėtume būti dėkingi kaimynams lenkams. Varšuvos universiteto absolventams, biologams, žurnalistams, kinologams, garsaus korgių veislyno „Lisiura“ savininkams Annai ir Miroslavui Redlickiams. Būtent jie pardavė pirmąjį korgį į Lietuvą. Turbūt pardavė neramia širdimi, nes naujoji kalytės Lisos šeimininkė, ponia Livija, su gyvuoju pirkiniu į Vilnių išbildėjo... traukiniu.

Viskas toje kelionėje, o ir po jos, sekėsi. Livija ir Redlickiai bendrauja ir šiandien. Iš jų veisėja išmoko ne tik tinkamai auginti bei auklėti korgius, bet ir šunų šou organizuoti. Valų korgių parodos, kurios kiekvieną liepą vyksta prie Margio ežero Trakų pašonėje, sutraukia nemažai gerbėjų. Nerašyta parodos taisyklė skelbia: valų korgius ar pembrokus ringe demonstruojantys ponios ir ponai, kaip ir teisėja, turi būti skrybėlėti.

„Na, va, į britus nusižiūrėjo“, – pasakys skeptikai, tačiau drįstu patikinti: tos skrybėlės reiškia padėką šaliai, padovanojusiai šaunius šunis. Turbūt reiškia ir pagarbą Karalienei, kuri myli ir vis dar veisia korgius. 

 

Visa širdimi prisiriša prie savo gaujos

„Ar plaukiojam jachta, ar renkame grybus Šalčininkų miškuose, ar jodinėjame su žirgais Petešos dvare, korgiams visur gerai. Visada viskuo patenkinti“, – įsitikinusi Livija.

Pasak pašnekovės, nors korgiai nedidelio ūgio, nestambūs, bet labai ištvermingi šunys: „Jie užmiega paskutiniai, kai visi aplinkui jau seniai išgriuvę. Mažus vaikus pakenčia, bet, jei yra galimybė jų išvengti, tai ir vengia. Užtat su paaugliais  dūksta nesustodami – vertina gudresnius žaidimus“. 
Livijos manymu, korgiai yra vieni geriausių kompanionų bet kokio amžiaus bei profesijos žmonėms, tačiau pašnekovė neneigia: turi trūkumų kaip visi šunys. Patinai, o kartais ir kalytės, turi stiprų nuosavybės instinktą. „Mano namai, mano teritorija, mano šeimininkas, mano žaislai! Gal jie per stipriai pasitiki savimi ir neįsivaizduoja, kad pasaulyje yra už juos stipresnių...“, – pusiau juokais svarsto pašnekovė.
Savo kailiu ji patyrė, kaip besišypsantis, mielas korgiukas ima vyti iš namiškių virveles, naudojasi žmogaus silpnybėmis ir pradeda diktuoti savo sąlygas.

Tačiau kaip didžiausią privalumą nurodo korgių atsidavimą šeimai. Mažieji aviganiai visa širdimi prisiriša prie gaujos – šeimininko ir namiškių: „Jeigu liūdite, liūdės ir korgis, o jeigu jūsų namuose fiesta, aplinkui džiugiai strikinės ir jūsų korgis“.  
Ir dar gera žinia šunų mylėtojams: korgiai yra ilgaamžiai, nes „fermų genai“ nebuvo iššvaistyti vėjais. Kresni, ištvermingi ūkininkų padėjėjai – negi galėjo būti lepūnai? Livija džiaugiasi, kad jos pirmosios augintinės Lisos sūnus Grizlis, kuriam rudenį sukaks 15 metų, tebėra žvalus, energingas ir su malonumu dalyvauja parodose. Aišku, dabar jau tik veteranų ringe.

„Daug šimtmečių besitęsiančią korgių ir žmonių draugystę patikrino laikas,“ – sako Livija ir primena, kad pats laikas pasidairyti naujos skrybėlaitės.

Ir vis dėlto, Livija, ar dera tos skrybėlės šalia fermų šunų? – suabejoju. „Kai vyko pirmoji korgių paroda, aš, kaip organizatorė, užsidėjau skrybėlaitę ir apsimoviau pirštinaites. Kitąmet jau nieko nebereikėjo raginti. Ponios ir panelės sakė, kad anksčiau neturėjo progų pasipuošti skrybėlėmis. Dabar ir joms malonu, ir parodos dalyviams yra kur akis paganyti. Per tas skrybėlaites paroda tapo puošnia švente, o šunų laimėjimai nebesukelia nesveikų aistrų“, – neabejoja valų korgių augintoja. 

 

Aurelija Staskevičienė

Valų korgių mylėtojų klubo ir Deivido Gailevičiaus nuotraukos