Muzikantai

PradžiaPsichologija

Ar vaikai padaro mus laimingus?

10/07/2013

Taip pat skaitykite

Popiežius griežtai kritikuoja vaikų išnaudojimą namų ruošoje Kodėl dirbame... nemėgstamą darbą? Kaip padėti krūties vėžiu sergančiai moteriai susidoroti su emocijų antplūdžiu? Augintiniai darbe skatina produktyvumą

Mes norime tikėti, jog turėdami vaikų mes pasijusime pilnaverčiai ir, jog tai teigiamai paveiks mūsų gyvenimus bei atneš daug džiaugsmo. Bet ar tikrai taip? Nuolatos atliekamų sociologinių tyrimų statistika liudija priešingai. Paaiškėjo, jog bevaikiai žmonės jaučiasi puikiai ir yra visiškai patenkinti savo gyvenimu be vaikų. Tokia nuostata poroms, neturinčioms vaikų susiformuoja iš aplinkinių gyvenimo, kurie teigia, jog laimės jausmas susilaukus kūdikio tetrunka tik kelias savaites. Užgriuvę rūpesčiai, susiję su nelengva mažylio priežiūra, paprastai nesuteikia tiek žadėtos laimės, o santykiai dažnai pablogėja, poras ištinka krizė. Dažniausiai pirmojo vaiko susilaukę tėvai teigia, jog antrąją atžalą gimdyti tikrai nesiryžtų. Tad kur mes klystame? Ar tikrai santuoka be vaikų, tai raktas į sėkmę?

Pastaruoju metu itin daugėja debatų šia tema. Sutikę pasidalinti savo patirtimi atžalų neturintys žmonės išskiria keletą daugumai tėvų sunkiai suvokiamų faktų. Jų nuomone, bevaikiai žmonės turi daugiau laisvalaikio negu auginantys tėvai bei kur kas daugiau galimybių rinktis, kaip jį praleisti. Bevaikiams žmonėms nereikia „vogti“ laiko skirto jų vaikams, jie be atsakomybės gali keliauti aplink pasaulį ar kopti į kalnus. Jų įsitikinimu, net paaukštinimo darbe tikėtis negalima, jei kelis kartus per savaitę tenka eiti į atžalų būrelius ar pasilikti namie su sergančiu vaiku. Bevaikiai žmonės gyvena ramybės ir tvarkos pasaulyje. Tik klausimas, ar jie neturi ir nenori atžalų dėl to, jog mėgsta ramybę ir tylą, ar dėl to ir pamėgo ramybę, nes namuose nėra vaikų.

Emilija, 38, buvo atvira: „Aš ir mano vyras Dovydas vis dažniau ir dažniau ginčijamės ir baramės. Mes retai besimėgaujame seksu.  Aš praleidau progas gauti paaukštinimą darbe ir dėlto nuolatos gyvenu po debesimi, kuris man primena apie nesibaigiančių darbų sąrašą, kurie visada taip ir lieka neįgyvendinti. Aš tikrai labai myliu savo vaikus, bet, manau, buvau laimingesnė, kol jų neturėjome“. Kai kuriuos žmones tokie prisipažinimo žodžiai gali šokiruoti, tik vienus dėl reakcijos į pasakytus žodžius, o kitus dėl pačio pasakyto fakto ir išreikštų jausmų.

Daugybė mokslinių tyrimų įrodo, jog poros, turinčios vaikus, dažnai patiria dažnesnes ir neigiamas emocijas, jaučiasi nelaimingesnės nei kitos bevaikės poros ir jų laimės lygis mažėja. Dėl to būna kaltas miego trūkumas, rūpesčiai dėl pinigų, reti lytiniai santykiai, laisvalaikio trūkumas pabūti dviese ar su draugais bei daugybė sprendimų, kuriuos reikia priimti dėl vaiko priežiūros. Žinoma, galbūt kai kurių mūsų tokios mintys ir nestebima, kai įsigiliname į nesibaigiančius sauskelnių kalnus, kasdieninius vežiojimus į mokyklą, paauglių charakterio proveržius. Daugelis porų to neištveria, o kitos dažnai nusprendžia likti kartu dėl vaikų. Tačiau gąsdina tai, kad tai įtakoja ne tik poras, turinčias mokyklinio amžiaus vaikus, bet ir poras, kurių vaikai jau seniai paliko tėvų namus.

Robin Simon, Wake Forest universiteto, sociologijos profesorius teigia, jog nei viena iš tėvų grupių, visai nesvarbu ar jie (ne)vedę, vieniši ar jau išleidę vaikus į platųjį pasaulį – nebuvo laimingesni nei tie, kurie neturi vaikų. Profesoriaus nuomone, iš trijų pagrindinių suaugusiojo žmogaus gyvenimo komponentų- karjeros, draugystės ir tėvystės- vaikų auginimas išlieka vienintelis neturintis įtakos bendrai žmogaus gerajai savijautai. Žinoma, tai labai demotyvuojančios naujienos visuomenei, kuriai vaikai yra kelias į laimingą šeimyninį gyvenimą. „Mes visi žinome, jog vaikai yra sunkus darbas, tačiau tikime, jog geroji pusė nusveria sunkiąją“ teigia psichoanalitikai.

York universitete atlikti tyrimai rodo, jog lyginant bevaikes, besilaukiančias ar turinčias vaikų poras, žmonių laimės pasitenkinimo lygis stipriai pakyla porose, kurios laukia gimstant vaiko dar metai iki pastojimo. Tačiau tiek vyrų, tiek moterų atveju šis rodiklis nukrinta mažylui gimus. Pirmaisiais kūdikio metais motinos yra laimingesnės nei iki jo gimimo, o tėvų laimė sumažėja. Vaikui augant tėčiai jaučiasi vis laimingesni,  o mamos vis labiau nusivilia šeimos džiaugsmais ir, po keturių metų tėvai vėl tampa vienodai (ne)laimingi, kaip ir prieš vaiko gimimą.

Profesoriai visa tai aiškina tuo, jog kasdieninė rutina aptemdo retesnes laimės akimirkas ir tėvai išgyvena kasdieninius vaikų išleidimus į mokyklą labiau nei apsikabinimą vakare ar pirmąją mažylio šypseną. Vaikų turėjimo laimę temdo ne tik kasdieniniai rūpesčiai, susiję su vaikų auginimu bei auklėjimu, bet įtakos bendrai savijautai turi nežinomybė ir nerimas, susijęs su vaikų ateitimi. Teigiamų išgyvenimų sąlyginai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai, nei dirglaus paauglio auklėjimas. Tačiau apklausus tuos pačius tėvus po keletos metų, paaiškėjo, jog jie pamiršta visas negandas ir atsimena tik malonius išgyvenimus. Kaip teigė Harvard universiteto profesorius Daniel Gilbert: „Poros atgauna savo laimę tik vaikams palikus lizdą“.

Ar tikrai vaikų auginimas tampa mažiau pasitenkinimo turinčia veikla?

Kiekviena karta žino, kaip kartais sudėtinga yra būti tėvais. Iš tiesų paskutiniai 30-ties metų pasikeitimai pakeitė ne tik mūsų, tėvų, bet ir vaikų gyvenimą. Kaip atskleidė sociologo Dr Oriel Sullivan tyrimo išvados: šiais laikais tėvai praleidžia tris kartus daugiau laiko su savo vaikais nei ankstesnės kartos. Oxford universiteto tyrimai parodė, jog būtent labiau išsilavinusios moterys praleidžia su savo vaikais daugiausiai laiko. Manoma, jog tokį jų elgesį įtakoja neigiamas žiniasklaidos poveikis apie dirbančias moteris, tad jos kaip galėdamos stengiasi pakeisti vyraujančią nuomonę ir kuo daugiau laiko skirti savo mažiesiems. Tačiau tas papildomas laikas, kurį Simon įvardija kaip „emocionalią tėvystės įtampą“ gali pasireikšti kaip nepasitenkinimas savimi kaip mama. Mes pradedame gyventi savo gyvenimą vardan vaikų, kurį galbūt įtakoja socialinės aplinkybės, o gal savęs pateisinimo išraiška. Kad ir kokia viso to priežastis,mes turime vis mažiau laiko, kurį galime praleisti su vaikais ir būtent tai daro mus nelaimingus. Padidėjusios vaikų auginimui reikalingos išlaidos, sumažėjusi socialinė pagalba kartu su visuomenine kultūra teigiančia, jog mes turėtume būti laimingais- mus kaip tik verčia jaustis beviltiškais. Juk nėra priimtina būti nelaimingais, jei turime vaikų!

Tai tabu! Prisipažinkite esantis nelaimingas turėdamas vaikų ir visuomenės būsite pasmerktas bei paženklintas kaip negeras tėvas ar mama. Kai žymi aktorė Ayelet Waldman viešai pareiškė savo vyrą mylinti labiau nei vaikus, sulaukė laiškų su grasinimais atimti vaikus. Juk kai tik žinomas žmogus interviu metu pamini, jog vaiko atsiradimas šeimoje jam nebuvo toks, kokį jis įsivaizdavo iki jam gimstant – komentatoriai tai supranta kaip pagalbos šauksmą, o ne nuoširdų savo tikrųjų jausmų išraišką, kurią dauguma šeimų išgyvena atsiradus vaikui.

Vardan to, jog pasilengvintume sau gyvenimą, mes jį dar labiau apsunkiname, tuo pačiu sukurdami kitokią nuomonę apie žmones, turinčius atžalas, negalinčius turėti vaikų ar tiesiog pasirinkusius jų neturėti. Nors turint vaikų akivaizdžiai yra nepriimta būti nelaimingiems, tačiau vienodai “nenormaliu” laikomas ir noras neturėti šeimos. Tačiau kad ir kaip bebūtų, bevaikių moterų skaičius Jungtinėje Karalystėje kasmet ženkliai auga. Atsižvelgiant į Tarptautinį Statistikos Departamentą moterų iki 50-ties metų neturinčių vaikų skaičius nuo 1990-ųjų padvigubėjo ir siekia 19proc. Moterims reikia ypatingai daug drąsos norint nenorą turėti vaikų pripažinti garsiai, nes visuomenėje tai nėra priimtina.

Atsirandant dviejų nuomonių stovykloms, mes priskiriame save vienai jų. Nenoromis neigiame, jog vis dėlto pasirinkimas- turėti vaikų ar ne, ir kaip juos auklėti, yra tik mūsų pačių sprendimas, tačiau visgi jaučiamės tarsi būtume priversti savotiškai apginti savo pasirinktą kelią, neigdami, jog galimi ir kiti būdai.

Kaip susigrąžinti laimę?

Ar vis dėlto yra išeitis, kaip pakeisti mūsų nusistatymą apie tėvystę? Jei vis dėlto sugebėtume pripažinti savo neigiamas emocijas ir savo pasirinkimo nelaikytume nepriimtinu- įgytume šviežų požiūrį į tėvystę.

Scott Stanley mano, jog dauguma porų susilaukia vaikų net neapsvartydamos ar tai juos padarys laimingus. Labai dažnai netgi su pareiga išpildyti šeimos ar giminės iškeltus reikalavimus, visiškai nesvarstydami ar tinkamas sprendimas jų porai. Poros nusprendusios turėti vaikų ne dėl visuomenės primestos nuomonės ar spaudimo, dažnai turi didesnę savivertę ir tikėjimą, jog vaikai bus jų gyvenimo pilnatvė.

Žinoma, norint išvengti vyraujančios nuomonės ir klausytis tik savo instinktų gali būti sudėtinga. Kaip pasakojo Daiva, 44, kuri net šešerius metus gydėsi nevaisingumo problemas iki susilaukiant dvynukų: “Aš taip ilgai laukiau šių mažylių, tačiau pastovus dėmesys jiems ir mano asmeninio gyvenimo praradimas siaubingai vargino. Po tokio ilgo laukimo aš tikrai kartais norėdavau sugrįžti į praeitį, kol dar jų neturėjau. Aš tada jaučiausi daug laimingesnė”.

Kaip apklausa rodo, mes išdaliname visą savo meilę, dėmesį ir energiją vaikams nepasilikdami nei trupučio jos sau. “Mes turime atsitraukti ir pastebėti save iš šono” –teigia psichologė Simon. Tėvai neturi prisiimti visiškos atsakomybės už vaikų auklėjimą ir tuo labiau save kaltinti, jei gyvenimas jiems nesusiklosto taip, kaip norėjo suaugę. Žinoma, vaikai vieniems atneša didžiulį džiaugsmą, kitiems didžiulį nusivylimą kasdieniniame gyvenime.

Sprendimas neturėti atžalų nebūtinai garantuoja laimę, tačiau to neužtikrina ir tėvystė. Žmonės yra užprogramuoti daugintis ir būtų nesąmoninga, jei atžalų turėjimas darytų šeimas nelaimingomis. Galbūt didžiausia kaltė slypi ne vaikuose, o visuomenės požiūryje  ir laikotarpyje, kuriame gyvename? Juk už vaikus mokame savo laiku, dėmesiu, ašaromis ar netgi krauju, tai kam visa tai darytume, jei tai neteiktų laimės?

Straipsnyje pateikti motyvai suteikia pakankamai įrodymų, jog vaikų neauginantys žmonės gali taip pat būti laimingi. Taigi, galbūt mes visi turėtume būti šiek tiek egoistai ir priimti vaikų auginimo siunčiamus išbandymus kaip savaime suprantamą kasdienybę. Tikriausiai vienodai teisios yra poros, auginančios bet kokio amžiaus vaikus, ir bevaikės šeimos. Juk be vaikų, nebūtų anūkų, o jie besąlygiškai daro gyvenimą laimingesnį.