MuzikantaiEuroplius - tai aktualios naujienos verslui ir kiekvienam lietuviui

PradžiaŠeima

Kodėl vaikai neklauso?

15/03/2013

Taip pat skaitykite

Teisininko konsultacijos skyrybų klausimu Ar vaikai padaro mus laimingus? Šeima – priešas ar draugas Europoje kylama prieš vaikų talpinimą į vaikų namus

Tėvystė – tikriausiai didžiausias gyvenime iššūkis, priverčiantis tam tikrais vaiko raidos etapais griebtis vadovėlių, kreiptis į specialistus ar lankytis seminaruose. Juk vienas vaikas auga paklusnus, kitas priešingai. Vienu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kitu nelabai. Dažnai sakome vaikams „ir vėl taip padarei, kiek aš tau kartų galiu kartoti“, „nėra čia ko verkti“, „ pats kaltas, kad tave mušė“ , „greitai susitvarkai žaislus”, “na kodėl tu vėl neklausai“. Žinoma, ne visada tai reiškia, kad vaikas turi rimtų elgesio problemų. Pirmiausia, tėvams reikia apgalvoti, kas būtent jiems yra netinkamas elgesys ir kokio vaikų elgesio jie nepageidauja. Kiekviena šeima individualiai vertina vaiko elgesį ir nusibrėžia ribas, kas jiems šeimoje yra priimtina ir toleruojama.
Taigi, ar vaikas privalo klausyti tėvų? Ar vaiko paklusnumas yra įgytas ar prigimtinis? Nėra vieno atsakymo ar  aiškios priežasties, kurią nustačius būtų galima „išgydyti“ vaiką, tačiau panagrinėkime, kaip iš tikrųjų vyksta šis procesas.
Kiekvieno vaiko pasaulis prasideda nuo jo mamos, tėčio, senelių, lopšio, savojo kambario. Labai daug savo įpročių, pomėgių ir kitų elgesio ypatumų atsinešame iš vaikystės. Vaikas pirmiausiai šeimoje sužino, kas gera ir kas bloga, ką galima, o ko nedera daryti. Tik gimęs vaikas nebūna nei geras, nei blogas, nei darbštus, nei tinginys, nei mylintis, nei neapkenčiantis - jis toks patampa augdamas. Net keista, kokią stiprią įtaką vaiko egzistencijai ir visam tolimesniam gyvenimui turi tai, ką patyrė arba ko nepatyrė mažasis žmogeliukas. Socialiniai pagrindai yra svarbiausias pamatas ant kurio statomas visas būsimo piliečio gyvenimas. Šeimoje patirti įspūdžiai, suformuoti įgūdžiai, įpročiai, įskiepytos vertybės, tėvų meilė, jų pamokymai ir patarimai išlieka labai ilgam. 
Visi vaikai kartais supyksta, maištauja, rėkia, krenta ant grindų, verkdami ir klykdami reikalauja to, ką nori gauti. Maži vaikai nemoka tinkamai pasakyti apie savo norus, poreikius ar jausmus ir vidinę savo būseną dažniausiai išreiškia pykčio priepuoliais. Taip jie išbando naujus dalykus, stebi tėvų reakciją į tokį savo elgesį. Vaikai pasąmoningai suvokia, kiek kartų tėvai kartos paliepimą prieš imdamiesi veiksmų. Mažamečiai priešinasi, kai jiems per daug liepiama ir nepaliekama erdvės pačių valiai išreikšti. Iš tiesų, būtų netgi keista, jeigu vaikai nemaištautų ir visuomet elgtųsi teigiamai. Svarbiausia laiku atkreipti dėmesį ir neleisti, jog tai taptų nuolatiniu būdu gauti norimų dalykų ar tiesiog norint atkreipti į save dėmesį.
Pastaruoju metu dažnai pasitaikanti problema yra ta, kad vaikams nuo mažų dienų itin daug leidžiama. Iš pradžių jie mums atrodo per maži ir raminame save galvodami, jog dar turėsim daug gražaus laiko, tačiau asmeninė atsakomybė ir socialiniai įgūdžiai iš tiesų turi būti skiepijami nuo pat lopšio. Nereikia vaikų apriboti nuo daugelio gyvenimiškų situacijų ir auginti jų iliuzijų pasaulyje. Pagrindinė tokio elgesio klaida ta, jog jiems paaugus mes pradedame tiesiog reikalauti tam tikro gero elgesio. Mes nemokydami norime, jog jis susiprastų pats ir savaime turėtų įgūdžius.
Žinoma, malonu rūpintis savo mažuoju, tačiau per didelis rūpinimasis juo gali turėti sunkių pasekmių – vaikas ne tik pyksta, tampa agresyvus, bet jis taip pat lieka nepažinęs pasaulio, kuriame jam teks gyventi. Tėvams reikėtų suprasti, kad vaikui augant vis tik iškils situacijų, kai vaikas, o ne aplinka, turės prisitaikyti. Jeigu tėvai iš vaiko tikisi tik malonaus elgesio ir pozityvių, ramių jausmų, neleidžia jam pykti, bijoti, liūdėti, natūralu, jog mažieji pamažu nuo savo jausmų atsiribos. Labai svarbu vaikus tam ruošti, antraip užaugę jie gali būti visiškai bejausmiai, nerodyti savo tikrųjų jausmų ar vengti aplinkybių, kurios gali paskatinti atskleisti jausmus. 
Pastaruoju metu daugėja hiperaktyvių vaikų: tiek berniukų, tiek mergaičių. Hiperaktyviam vaikui sunku sutelkti ir išlaikyti dėmesį, paklusti taisyklėms. Jie girdi tik dalį paliepimų, todėl labai svarbu juos sakyti trumpomis frazėmis. Tokie vaikai labai judrūs, prastos koordinacijos ir dažnai neturi baimės jausmo. Taipogi, tyrimais įrodyta, kad berniukai agresyvesni, energingesni, judresni. Auklėjant berniukus rekomenduojama apeliuoti ne į jausmus, o į supratimą.  Mergaitės socialesnės, empatiškos, paklusnesnės, jų emocinis intelektas dažniau geresnis, jos labiau orientuotos palaikyti gerus santykius su mama ir tėčiu. 

Psichologo patarimai, kaip kontroliuoti netinkamą vaiko elgesį 
Netinkamo vaiko elgesio ignoravimas gali būti efektyvi priemonė stengiantis suvaldyti netinkamą elgesį. Ignoruoti netinkamą elgesį galima nepuolant myluoti, guosti, klausinėti, o išlaikant savo nuomonę. Svarbu, kad vaikas jaustų, kad yra tam tikros taisyklės, kurios nekinta, ribos, kurių negalima peržengti ir išsikovoti jokiu elgesiu. 

Fizinė bausmė, emocinė, seksualinė, fizinė prievarta ar vaiką žalojantis elgesys – yra netoleruotini. Tokių priemonių naudojimas tik parodo tėvų bejėgiškumą ir nežinojimą, kaip spręsti iškilusius sunkumus. Fizinės bausmės nepasiekia ilgalaikio efekto ir yra neefektyvios. Jos ne tik kartais gali sukelti emocinių ir elgesio problemų, bet ir įdiegti baimės, menkavertiškumo, keršto jausmus, skatinti agresyvų elgesį. Mušami vaikai, jausdami baimę, kurį laiką gali būti paklusnūs, tačiau, perimdami tėvų elgesį, gali panaudoti jį prieš kitus vaikus. 

Auklėjant vaikus neišvengiami elgesio keitimo susitarimai. Suaugusieji suteikia vaikui pasirinkimą vienaip ar kitaip elgtis susitarimo būdu. Toks netinkamo elgesio keitimo būdas efektyvus, tačiau svarbu suvokti, kad galų gale ateina ir toks metas, kai vaikas supranta, kad gali ir nedaryti, ko yra prašomas. Todėl tariantis, ypač su vyresniais vaikais, visuomet siūloma iš anksto numatyti ir paskatinimo priemonę ir galimą nuobaudą. Dažniausiai siūloma kaip nuobaudą naudoti vaiko mėgstamos veiklos apribojimą. 

Taipogi, nederėtų gėdinti mažųjų, jų įžeidinėti ar kritikuoti. Tai priskiriama emocinei prievartai ir skatina vaiko nevisavertiškumo, gėdos, kaltės jausmus. Be to, vaikai matydami tokį tėvų elgesį gali pradėti elgtis adekvačiai su kitais manydami, jog toks elgesys normalus. Žinoma, tai nereiškia, jog negalima sudrausminti vaiko pasakant griežtesnį žodį, tačiau tai darant reikėtų akcentuoti konkretų netinkamą vaiko elgesį, o ne įžeidinėti vaiką kaip asmenybę.

Taigi, vadovavimas, įsakinėjimas, pamokslavimas, papirkinėjimas, teisimas, prasivardžiavimas tikrai nėra pateisinantys būdai sutramdyti belendančius vaikų “ožiukus”. Pastebėjus netinkamą elgesį, reikia stengtis jį panaikinti akcentuojant teigiamą siektiną elgesį. Svarbiausia, kad vaikai puikiai žinotų šeimos taisykles ir ribas bei suprastų ko, iš jų tikimasi. 
Svarbu, kad taisyklių laikytųsi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, nes kaip žinia, vaikai mokosi iš juos supančių suaugusiųjų.
Labai svarbu gerbti vaiką ir vertinti jį kaip sau lygų. Juk ir suaugusiam žmogui nesakytumėme kažko nemalonaus, negėdintumėte, o tiesiog  bandytumėme susitarti.
Tad ir bendraujant su vaiku reikia įsiklausyti į jo žodžius ir elgesį. 
Linkime visiems geležinės kantrybės ir kūrybingumo auklėjant savo mažuosius!