Muzikantai

PradžiaSėkmės istorijos

Martynas Levickis: „Dabar galiu pripažinti, jog tapau darboholiku, ir man tai visai patinka“

10/07/2013

Taip pat skaitykite

Po pragariškos kovos su krūties vėžiu – atrado laimę ir sveiką gyvenseną Vienas už visus ir visi už Kauną! „Žvaigždžių mokykla“ jau atkeliavo į UK Lietuvos vadovei – Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardas

Šiandien retas jaunuolis moka groti fortepijonu, smuiku ar akordeonu, kuris visiškai be priežasties neretai yra užmirštamas. Tačiau pastaraisiais metais jį kur kas aktyviau Lietuvoje ir visame pasaulyje ėmė garsinti akordeonistas Martynas Levickis.

Būdamas 22-ejų, šiandien Martynas grodamas akordeonu, Lietuvos vardą garsina visame pasaulyje. Sulaukęs vos 13-kos jis pelnė pirmąją vietą Italijoje vykusiose tarptautinėse akordeonistų konkurse. Dar šių metų pradžioje Martynas gavo London Philharmonia Martin Musical Scholarship fondo premiją už solinius projektus ir pasiekimus. Netrukus po to London Royal Festival Hall scenoje vaikinas atliko solinį rečitalį, kurio pabaigoje ant scenos pasikvietė ir savo dueto partnerį smuikininką Abe McWilliams. Jaunas, talentingas ir ambicingas,- šiandien Martynas dienas leidžia Londone, o kasdieninė darbotvarkė ir ateinantys mėnesiai kruopščiai suplanuoti. EuroPlius pavyko pakalbinti talentingą muzikantą ir sužinoti daugiau apie jo kasdienybę, vaikystę, ateities planus bei jo sėkmės receptą.

Vos prieš dvejus metus Martynas laimėjo Lietuvos Talentų konkursą. Kaip pats pasakoja, du metai prabėgo netikėtai greitai, ir gyvenime pakeitė labai daug, o pergalės džiaugsmas dar ilgai išliks. Vaikino gyvenimas teka vis spartesne vaga, o ir karjeros srityje randasi vis daugiau ir vis įdomesnių galimybių. Dar šių metų pradžioje lietuvis pasirašė kontraktą su Music Universal ir jau po kelių savaičių parduotuvių lentynose pasirodysiantis pirmasis tarptautinis albumas: „Tai instrumentinės muzikos albumas, kuriame platesnei auditorijai pristatysime labai įvairų muzikos žanrą,- nuo J.S.Bach, A.Vivaldi, L.van Beethoven iki pačios Lady Gaga, kurią labai mėgstu. Kartais net pats stebiuosi, kaip šimtmečiais garbinta muzika dera su šiuolaikinių atlikėjų kūriniais. Tad pirmasis albumas man labai svarbus, ir palaikymo tikiuosi iš visame pasaulyje išsibarsčiusių lietuvaičių. Būtų didelė garbė įkopti į labiausiai parduodamų tarptautinių albumų top‘us“.

Gimtąją Tauragę palikęs vos 8-erių, 10 metų muzikos mokslų studijas tęsęs Šiauliuose, vos juos baigęs Martynas išvyko į Londoną. Kaip pats pasakoja, „Visai atsitiktinai, net pats netikėdamas savo sėkme, pabandžiau įstoti į Karališkąją Muzikos Akademiją Londone. Tokia sėkmė tartum sudėliojo prioritetus ir lėmė tolimesnius apsisprendimus gyvenime“. Paklaustas, ar ne per didelis jam tada pasirodė Londono šurmulys, Martynas pasakoja, kad „šokas buvo ne mažas, o labai didelis (šypsosi). Šokiravo viskas, pradedant nuo kalbos barjero, kultūros pažinimo, baigiant susibendravimu su bendraklasiais ir aplinkiniais. Juo labiau, kad Šiauliuose (save vistik giliai širdy vadinu šiauliečiu) buvau jaunas muzikantas, kuris buvo pastebėtas, šiek tiek žinomas, apie mane karts nuo karto rašė ir vietiniai laikraščiai. Taip pat turėjau keletą koncertų, kurie buvo tapę įprasta mano gyvenimo rutina. Tuo tarpu Londone kone pusę metų teko dirbti uždaroje klasėje, ypač didelį dėmesį skiriant detalėms, kurios neretai vesdavo iš kantrybės“. Vaikinas pažymi, jog Karališkoje Muzikos Akademijoje Londone neteko nuobodžiauti: „Visada maniau, jog disciplina priklauso nuo pačio žmogaus, nuo to, kiek įdirbio jis nori įdėti. Aš jau nuspręsdamas, kad noriu čia mokytis, turėjau dideles viltis ir kėliau sau didelius reikalavimus. Žinoma, turiu pripažinti, sunku tikrai buvo. Tačiau kažkaip sugebėjau tuo mėgautis ir įtikinti save, kad man naudinga kiekviena minutė,- kai yra begalinis noras, nebekreipi dėmesio į nuovargį, skausmą ar neviltį“. Studijas Londone neretai teko suderinti su koncertais įvairiuose pasaulio kraštuose. Kaip pats juokauja „mamos raštelių, praleidus paskaitas, neteko rašyti, tačiau dažna esė buvo rašoma ir lėktuvo kėdėje“.

Neretai sulaukiantis klausimo, kodėl būtent akordeonas, vaikinas dažnai papasakoja istoriją, kaip pirmą kartą buvo pastebėtas jo pomėgis muzikai: „Pirmasis mano muzikinis įkvėpimas, buvo fortepijono muzikos koncertas, kurį išvydau dar būdamas trejų. Tada ir pasvajojau, kaip norėčiau išmokti juo groti. Mama dar dabar juokauja, jog pasibaigus koncertui, aš ėmiau barbenti pirštais į stalą, ir švepluodamas sakyti, jog groju fortepijonu. Tais laikais mūsų šeimai pritrūko lėšų norint įsigyti fortepijoną, tad gavau „sumažintą“ dovanos versiją- akordeoną. Vėliau išmokau groti ir fortepijonu, tačiau ilgainiui tai tapo nemiela, širdžiai kur kas artimesnis tapo akordeonas“. Dabar Martynas ne tik groja pats, rengia koncertus, ruošiasi albumo pristatymui, bet to moko ir vaikus Londono Švyturiuko mokykloje: „Tai buvo naujas ir nepažįstamas iššūkis, tačiau tuo metu tokia veikla pasirodė ne tik įdomi bet ir labai naudinga- būdamas studentas siekiau užsidirbti pragyvenimui Londone. Čia tikėjausi būti akordeono mokytojas, tačiau nejučia užėmiau muzikos mokytojo poziciją. Tai buvo labai gera patirtis panaudojant teorines žinias, sukauptas muzikos akademijoje. Neslėpsiu, pradžia buvo sunki,- jau pirmąją darbo dieną, man buvo skirti 23 keturmečiai. Pats tuo metu buvau tik nepatyręs 19-metis mokytojas (šypsosi). Galiausiai tokie užsiėmimai man tapo neatsiejama šeštadienio ryto dalis, teikianti begalinį džiaugsmą“.

Paklaustas, kaip bėga jo dienos Londone, vaikinas šypteli- gyvena kaip ir visi kiti jo bendraamžiai: „Mano rytas prasideda sporto klube. Vėliau pusryčiai, kavos puodelis skaitant elektroninius laiškus, ir sėdu groti akordeonu. Taip nepastebiu, kaip prabėga 4-6 valandos. Turiu pripažinti, didžioji dalis to laiko prabėga ne dėl malonumo, o dirbant ir atidžiai mokantis. Scenoje neslėpiu savo jausmų, esu gan ekspresyvus, tačiau tai nereiškia, jog groti man tiesiog pavyksta,- į tą įdėta labai daug mano laiko ir darbo. Save atiduodu visu 120 proc.“. Vis tik muzika Martyno gyvenime užima labai didelę dalį ir neslėpia- „Dabar galiu pripažinti, jog tapau darboholiku, ir man tai patinka. Mėgstu būti veiksmo sukūryje, daug koncertuoti ir keliauti, o muzika man leidžia suderinti visus šiuos dalykus. Jaučiuosi labai laimingas, jei pavyksta sugroti vos tik pagauna įkvėpimas. Tačiau 17kg sveriantį akordeoną nuolatos šalia savęs turėti gan sudėtinga, tad treniruotės sporto klube padeda (šypsosi)“.

Artėjant vasarai, Martynui atsipūsti neteks: „Vos prieš porą savaičių peržvelgiau savo kalendorių, tikėdamasis suplanuoti išvyką į Portugaliją. Bet supratau, kad jokių prošvaisčių tokiai pramogai neturiu,- pokyčiai gyvenime atims didelę dalį šios vasaros laiko. Pastarųjų metų įvykiai verčia tikėti, jog gyvenimas bėga teisinga linkme. Nekantraudamas laukiu, kai albumas pasirodys D.Britanijoje, o rugpjūčio mėnesį ir Vokietijoje- liko vos keli mėnesiai išmokti vokiečių kalbą norint pasiruošti interviu Berlyne. Dabar tokie iššūkiai gąsdina, tačiau labai norint visko pasieksiu. Liepos mėnesį išvykstu į koncertinį turą Amerikoje, Čikagoje dalyvauju akordeonistų festivalyje. Rugpjūčio pabaigoje lietuvius kviesime sudalyvauti Kristupo vasaros festivalyje Vilniuje, kur pristatysime skirtingo žanro muzikos kūrinius su skirtingais atlikėjais. O vasaros pabaigą vainikuos antrojo albumo įrašai“. Tokie planai išgąsdintų ne vieną M.Levickio bendraamžį, tačiau entuziastingo vaikino akys sako, jog nei minutei neabejoja pasirinkęs tokią sritį: „Vis tik džiaugiuosi, kad jau kone 20metų nesuabejojau, kad pasirinkau mėgstamą veiklą. Dabar drąsiai galiu pasakyti sau ir kitiems- esu 120proc. tikras, kad esu ir liksiu su muzika. Atmintyje užstrigę, kai 8-toje klasėje, baiginėjant pradinę mokyklą ir stojant į Šiaulių konservatoriją, mokytoja sakė „Martynai, nebūk durnas, studijuok ką nors rimto, o ne muziką. O kas bus, jei tau pirštai nukris?“ (šypsosi). Tada jai drąsiai atsakiau, kad aš dainuosiu! Šiandien džiaugiuos, kad turiu neprastą balsą, kojas- vadinasi galiu šokti, mėgstu vaidinti,- neabejoju, jog savo talentus galiu sieti su muzika, kokia ji bebūtų“.

Pasirinkęs akordeoną, Martynas griauna mitus ir kaip pats sako „Galbūt daugeliui atrodo, kad akordeonu groti yra senamadiška, tačiau aš groju kur kas šiuolaikiškesnius kūrinius, o neretai laiko patikrintus šedevrus pritaikome šiandienos muzikinei kultūrai“. Visai neseniai Martyno draugui, beklausant mėgstamos Lady Gaga „Telephone“ kūrinio, kilo mintis jį sugroti skambant akordeono muzikai. Tokią idėją suskubęs įgyvendinti, akordeonistas susilaukė nemažai pagyrimų internetinėje erdvėje, o vėliau „širdį paglostė tai, kad ją pastebėjo net muzikos kompanijos ir D.Britanijos prodiuseriai“.

Iš Lietuvos išvykęs ir pasaulį išmaišęs Martynas neslėpia: „Gal drąsiai pasakysiu, bet džiaugiuosi, kad išvykau iš Lietuvos ir labai tinkamu metu. Įgauta patirtis ir išgyventi įspūdžiai neabejoju, kad atsilieps mano ateities planams. Nemanau, kad kažkur kitur, o ne Londone, vos baigęs muzikos akademiją, būčiau sulaukęs pasiūlymo įrašyti albumą. Neslėpsiu, prieš pasirenkant Londoną, svarsčiau galimybę sėkmę išbandyti ir Maskvoje. Džiaugiuosi pasirinkęs Londoną- man tai yra didelis galimybių miestas. Galbūt atsiras smerkiančių, tačiau lietuviai, kaip maža tauta, daugelį metų buvome per daug uždari, ir mažai patyrę, tad nevertėtų smerkti jaunų talentų, siekiančių išplaukti į platesnius vandenis“.