Į Lietuvą grįžusi Indrė Martinkėnaitė: „Turi įrodyti, kad esi reikalingas“

02/07/2013

Tęsdami karjeros interviu ciklą apie tautiečius, užsienyje įgavusius studijų ir gyvenimiškos patirties, bet pasirinkusius tolesnį karjeros kelią Lietuvoje, kalbiname šiuo metu Energetikos ministerijoje besidarbuojančią Indrę Martinkėnaitę. Paneigianti visuomenėje nusistovėjusius šablonus apie darbą valstybės tarnyboje, Indrė įrodo, jog tik nuo mūsų pačių įdėtų pastangų didumo priklauso karjeros sėkmė: jeigu esi pasiryžęs su entuziazmu siekti savo svajonių ir tikslų, Lietuvoje gali atrasti tokius pat potencialus, o kartais net ir didesnius, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Kokiame užsienio universitete ir ką studijavai, kokį laipsnį įgijai?

Mokiausi dviejuose užsienio universitetuose: bakalauro laipsnį įgijau Anglijoje, Sasekso universitete, kur studijavau politikos mokslus ir šiuolaikinės Europos studijas, o magistro studijoms išvažiavau į Olandiją, į Amsterdamo universitetą, kur studijavau Europos Sąjungos užsienio politiką.

Kas tave paskatino išvykti studijuoti į užsienį ir kodėl į Jungtinę Karalystę ir vėliau – Olandiją?

Visada tikėjau, kad studijos užsienyje yra kažkas ypatingo, kažkas kitaip nei Lietuvoje, kas labai traukia ir duoda daug įdomių potyrių. Be abejo, prisidėjo ir tai, kad mano vyresnioji sesuo išvažiavo studijuoti į užsienį ir aš, besimokydama mokykloje, stebėjau visą tą procesą ir kaip jaunesnioji sesutė norėjau kažko panašaus. Tiesa, iškart po mokyklos įstojau ir vienerius metus studijavau universitete Lietuvoje, bet vis kirbėjo mintis išvažiuoti. Po pusės metų aš jau ruošiausi anglų kalbos egzaminui.

Kodėl būtent Anglija? Visų pirma todėl, kad Anglija yra viena aukščiausios studijų kokybės lyderių, o antra priežastis ta, kad į Angliją važiuoti buvo paprasčiau nei kur nors kitur: žinoma, dėl kalbos, pažįstamo abiejų šalių švietimo sistemų vertinimo, girdėtų istorijų... Dabar studijoms jau pasirenkama vis daugiau kitų šalių, nes žmonės galbūt pagaliau pradėjo šiek tiek plačiau mąstyti, o tuo metu, jeigu norėjai išvykti studijuoti į užsienį, Anglija automatiškai tapdavo šalimi, pirmiausiai atėjusia į galvą. Kita vertus, Anglija yra neįtikėtinai kokybiškų studijų šalis, kurioje lankosi didžiausi tavo srities guru, sugebantys valandą išlaikyti šimto išsižiojusių jaunuolių minią. Taigi kartais tai, kas paprasta, atneša nepaprastų dalykų.

Ne kartą žiniasklaidoje pasirodė nuomonė, kad studijos užsienyje yra patriotizmo priešybė, kad jaunas žmogus rinkdamasis studijas užsienyje neapgalvotai išduoda savo šalį. Kaip galėtum tai paneigti?

Visų pirma turiu pabrėžti, kad nesutinku su tokiu teiginiu ir manau, kad tai yra labai primityvus problemos supratimas. Pagalvokime, kiek daug yra žmonių, gyvenančių Lietuvoje ir kiekvieną dieną bent po penkis kartus pasakančių, kokia bjauri yra ši šalis. Bet štai jie gyvena Lietuvoje ir yra vadinami patriotais. Studijuodama užsienyje visą laiką domėjausi, kas vyksta Lietuvoje, nuolat palaikiau ryšius su šeima, draugais – niekas nebuvo pamirštas. Apie ilgesį mylimoms Vilniaus senamiesčio gatvelėms, Nidos jūrai ir Labanoro tylai net nekalbu. Patriotizmą savyje jaučiu stiprų, todėl studijų užsienyje ir patriotizmo stokos sąsaja man yra nesuprantama. Mokslas užsienyje yra tiesiog naujo požiūrio, naujų žinių paieška. Galų gale tai yra didžiulė patirtis, kurios važiuoji pasisemti, ir tai visiškai nesusiję su tuo, ar esi patriotiškas, ar ne. Dabar gyvename tokiame pasaulyje, kur sienos ne tokios aukštos, todėl lietuviu gali būti ir Lietuvoje, ir Australijoje.

Ar gali papasakoti apie savo dabartinį darbą ir užimamas pareigas?

Dirbu Energetikos ministerijoje, Strateginio planavimo ir Europos Sąjungos (ES) reikalų skyriuje. Esu atsakinga už ES reikalus ir šiuo metu, likus tiek nedaug laiko iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai, darbų gausa neleidžia snausti: atstovų darbo grupių ir tarybų koordinavimas, bendradarbiavimas su mūsų pirmininkavimo trejeto partneriais Airija ir Graikija, renginių organizavimas. Be pirmininkavimo išlieka ir einamieji ES reikalai, nes kiekvieną savaitę renkasi Tarybos darbo grupės, kelis kartus per metus suvažiuoja Energetikos Taryba, susitikimams reikia ruošti medžiagą, rengti Lietuvos pozicijas, derinti jas su kitomis institucijomis, ruošti pasisakymus. ES energetikos reikalai apima daug: elektra, dujos, nafta, atsinaujinantys energijos ištekliai, energijos perdavimas, reguliavimas, tinklai, jungtys, inovacijos ir taip toliau, todėl darbas dažnai yra labai nenuspėjamas ir kupinas iššūkių.

Minėjai, kad buvai susidariusi nuomonę, jog darbas valstybės tarnyboje yra labai nuobodus. Turbūt nesumeluosiu, kad visuomenėje gan dažnai pasigirsta nuostata, kad neva „jie ten nieko neveikia“.  Kaip galėtum tai paneigti ir kokie buvo pirmi įspūdžiai, kai pradėjai dirbti Energetikos ministerijoje? Kaip pasikeitė tavo nuomonė?

Nuomonė tikrai pasikeitė, nes darbo yra labai daug – tenka imtis kelių užduočių vienu metu ir dirbti maksimaliu tempu. Dažniausiai visko reikia labai daug ir labai greitai, nes yra terminai, kurie nuolat spaudžia, ir daug įvairių užduočių, ką aš visiškai kitaip įsivaizdavau prieš tai. Nėra taip, kad sėdžiu ir gurkšnoju kavą – išvis mano skyriuje tokios tradicijos nėra. Tačiau dauguma žmonių tikriausiai vis dėlto įsivaizduoja, kad valstybinėse institucijose visi tik kavutę geria – tai irgi yra vienas iš visuomenėje susiformavusių šablonų.

O kas paskatino tave grįžti į Lietuvą?

Studijuodama užsienyje labai ilgėdavausi Lietuvos. Ilgėjausi draugų, šeimos ir jausmo, kad esi kažkur, kas yra dalis tavęs. Užsienyje vis tiek jautiesi svetimas. Suprantu, kad visur gali atrasti savo vietą, bet kažkur giliai Lietuva liko man labai brangi, o ir ji tikriausiai manęs pasiilgo, nes suteikė galimybę grįžti. Atlikdama praktiką Nuolatinėje atstovybėje Briuselyje, gavau pasiūlymą sugrįžti ir dirbti Energetikos ministerijoje. Neslėpsiu: sprendimas buvo nelengvas, bet ilgesys žemei buvo stipresnis.

Kokius etapus tau teko pereiti aplikuojant į šią poziciją? Su kokiais iššūkiais susidūrei ir ką galbūt dabar darytum kitaip?

Kadangi tai buvo valstybės tarnautojo pakaitinio darbuotojo vieta, vyko pokalbis su skyriaus vedėju ir per vieną savaitę reikėjo atlikti užduotį. Pokalbį dar dabar atsimenu: gal visą valandą šnekėjome apie ES energetikos sektorių, didžiausias problemas, Lietuvai taip svarbią energetinę nepriklausomybę, ES užsienio energetikos politiką. Dalinomės įžvalgomis, spekuliavome scenarijais. Tai buvo itin kokybiškas ir nepaprastai įdomus pokalbis, pakeitęs mano šablonines nuostatas apie valstybės tarnautojus. Buvome du lygiaverčiai pašnekovai, su didele pagarba ir smalsumu klausęsi ir reagavę, o tam, be abejo, visų pirma reikia žinių. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir plataus, atviro mąstymo aspektas. Man tai buvo atradimas, nes Lietuvoje žmonės labai dažnai uždaro save į dėžutes su aukštomis sienomis, taip užkirsdami kelią svajonėms ir judėjimui į priekį.

O ar teko girdėti mitų apie karjerą Lietuvoje? Ar nebuvo baisu, kad grįši ir nerasi darbo?

Matyt, mano situacija buvo kitokia, nes man gana paprastai viskas susidėliojo. Iš kitos pusės, įdirbis prieš gaunant darbo vietą turėjo daug įtakos. Daug mokiausi ir labai stengiausi atlikdama praktiką Nuolatinėje atstovybėje, lydėjo bemiegės naktys ir nuo ES dokumentų skaitymo paraudusios akys. To labai laisvai galėjau ir išvengti, bet tikiu, kad asmeninės pastangos gyvenime reiškia itin daug. Net jei labai dažnu atveju tai nelengva – tikiu, mane tai atnešė ten, kur dabar esu. Tenka girdėti daug kalbų, kad grįžti namo neverta, kad ten tavęs niekas nelaukia ir nevertina. Galbūt jeigu pats jausiesi kaip povas, aplink kurį kiti turi šokinėti, greitai visiems nusibosi, bet turi įrodyti, kad jiems tavęs reikia. Žmogus pats susikuria tai, ką nori susikurti.

Taigi galėtum paneigti tokius mitus?

Savo gyvenime pastebiu tendenciją: jei kažko labai noriu ir dėl to stengiuosi, man pavyksta. Jei tas noras nėra toks stiprus ar aš pradedu tikėtis kažko iš kitų pagailėdama savęs, lieku ten, kur buvus. Žinau, kad yra grįžusių žmonių, nerandančių darbo Lietuvoje, bet aš turiu gana griežtą nuomonę – reiškia, per mažai ieško.

Minėjai, kad dirbai Briuselyje – ar ir JK teko dirbti panašioje srityje? Kokių savybių išsiugdei, kurios tau yra nepamainomos dabartiniame darbe?

Anglijoje dirbau vadinamuosius studentiškus darbus, kurie, tarp kitko, yra labai reikalingi kiekvienam išbandyti. Visų pirma jie tarsi nuleidžia ant žemės, antra – skatina norą eiti į priekį ir gauti iš gyvenimo kažką daugiau, o trečia – duoda daug praktinių įgūdžių: laiko ir finansų planavimo, bendravimo su labai įvairiais žmonėmis, ugdo greitą reakciją.

Praktika Briuselyje buvo visai kitokia patirtis, tiesiogiai susijusi su energetikos sritimi. Net nežinau, kaip apsakyti, kaip man pasisekė, kad turėjau tokią gerą vadovę. Ji daug iš manęs reikalavo ir reikalavo greitai, bet tai manyje išugdė labai gerą ir reikalingą savybę niekada nesakyti „ne“. Tikiu, kad tai man padeda dabartiniame darbe: jei matau, kad turiu daug darbų, bet manęs papildomai dar ko nors paprašo, aš vis tiek sakau „galiu“ ir stengiuosi viską padaryti. Mes patys labai dažnai neįvertinam neįtikėtinų žmogaus galimybių. Taip pat iš to atsirado gebėjimas planuoti laiką ir  atsakomybės jausmas, kurie yra ypač svarbūs mano darbe. Jeigu turiu kažką padaryti kitai dienai, būsiu darbe tol, kol tai baigsiu, nes jaučiu atsakomybę dėl kiekvieno darbo, atliekamo savarankiškai ar komandoje. Nors tai dažnai sukelia daug streso, galiausiai rezultatas vis tiek mane tenkina, nes žinau, kad stengiausi padaryti viską, ką galėjau.

Dar neseniai buvo sakoma, kad Lietuvos darbdaviai nenoriai pripažįsta užsienio diplomus, mat svetur įgytos žinios ne visada pritaikomos Lietuvoje. Tai dar vienas mitas ar realybė?

Iš darbdavio aš tikrai to nepajutau. Netgi atvirkščiai – visą laiką jaučiau, kad mano užsienyje įgytas diplomas yra labai vertinamas. Apskritai kai kam nors tenka pasakyti, kad studijavau ne Lietuvoje, pajuntu tam tikrą pagarbą, bet tikrai ne nuvertinimą. Tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad iš pradžių man reikėjo įdėti dukart daugiau pastangų, kad įsisavinčiau esamą sistemą ir įstatymus, nes įgijau išsilavinimą užsienyje, kur mokiausi visai kitų dalykų.

Kas, tavo manymu, apsunkina darbo paieškas Lietuvoje ir kodėl gan dažnai grįžusieji neįžvelgia galimybių Lietuvoje?

Manau, kad pagrindinė nenoro grįžti priežastis yra atlyginimas, nes lyginant tų pačių pareigų atlyginimus Lietuvoje ir užsienyje išryškėja nemažas skirtumas.

O ar tavęs pačios atlyginimas neviliojo pasilikti užsienyje?

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, todėl natūralu, kad vilioja didesni pinigai. Bet yra ir daug kitų veiksnių, nulemiančių žmonių sprendimus. Nematau grįžimo į Lietuvą kaip paskutinio ir neginčijamo žingsnio. Tai, kad dabar dirbu čia, Lietuvoje, nereiškia, jog ir kitus septyniasdešimt metų dirbsiu ir gyvensiu tik čia. Nemanau, kad durys kažkur užsidaro – jos kaip tik atsidaro, kai įgauni naujos patirties. Man patinka dabartinis mano darbas, bet galbūt po dvejų metų pajusiu, kad išsisėmiau ar kad šiame darbe nebematau tolesnių galimybių. Tada galbūt bus galima dairytis galimybių ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, nes, kaip ir minėjau, pasaulis nėra toks didelis.

Praleidai ketverius metus ne Lietuvoje. Ar nebuvo sunku grįžti ir vėl pritapti socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje? Kokie buvo pirmi iššūkiai, su kuriais susidūrei?

Tikrai sunku. Dar ir dabar yra: vis negaliu susitaikyti su kiekviename žingsnyje lydinčiu lietuvišku pesimizmu ir netikėjimu savimi. O kai netiki savimi – netiki ir kitais. Ši nuostata mane tikrai labai stebina, o tai, deja, atsispindi daugelyje situacijų. Socialine prasme kartais jaučiuosi šiek tiek kitokia, nes aplinkui daugiausia žmonės, kurie visą laiką gyveno tik Lietuvoje ir labai neigiamai, nepatikliai į viską žiūri. O aš taip nemąstau. Iš esmės manau, kad tas lietuvių susimenkinimas ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl esame ten, kur esame. Dėl to jaučiuosi šiek tiek „už borto“, bet šiuo atveju tai to laimingojo padėtis, o bendravimas ir pozityvūs pokalbiai su užsienyje gyvenančiais draugais padeda neįšokti į laivą.

Ką galėtum patarti grįžtantiems ar svarstantiems apie sugrįžimą į Lietuvą?

Jeigu jie tikrai jaučia nostalgiją Lietuvai, nereikėtų klausyti tų, kurie visą laiką čia gyveno ir kurie vis kartoja: negrįžk, ką čia veikti, tavęs čia niekas nelaukia. Tokiems visada atrodys, kad užsienis yra rojus su raudonais prinokusiais vaisiais, kuriuos gali raškyti vieną po kito su didele šypsena veide. Į tokias nuomones nereikia koncentruotis. Dvejojantiesiems dėl grįžimo reikėtų pakalbėti su žmonėmis, kurie jau yra sugrįžę, ar tais, kurie per įvairias mokslų programas studijavo užsienyje. Jie turės nusipieštą paveikslą, bet paremtą patirtimi ir įspūdžiais. Iš esmės į Lietuvą reikia žiūrėti kaip į galimybių kraštą, o ne pilką žemę. Tiesa, dažnu atveju teks pasitelkti didelį patrioto tikėjimą, nes nuleisti rankas magės ne kartą. Bet Tu esi Lietuvos ateitis, o tai, kokią ją nori matyti, bent maža dalimi priklauso ir nuo Tavęs. Jei tai rūpi – grįžk; jei ne – ilgiau pagalvok, tada sprendimas gali vėl tas pats ateiti. Esame savo gyvenimo vedliai – kaip vesim, taip ir būsim.

 

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Auksė Ruseckytė, JKLJS