Valstybės diena – ne tik fejerverkams žiūrėti

06/07/2013

     Nors iš turimų šaltinių tikslių žinių apie Mindaugo karūnavimą beveik nėra, istorikai ginčijasi net dėl karūnacijos datos, tačiau jau tapo tradicija ir Liepos 6-ąją, kaip Valstybės dieną, oficialiai minime jau dvidešimt trečiąjį kartą. 1253 metais karūnavus Mindaugą ir jo žmoną Mortą, Mindaugo suvienyta valstybė ir karūna jos valdovui tada reiškė europinį Lietuvos pripažinimą. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius įkūrė pirmąją Lietuvos vyskupiją. Su Mindaugu siejamas ne tik pirmasis krikštas, bet ir siekimas su kaimyninėmis valstybėmis ne tiek kariauti, kiek palaikyti diplomatinius santykius. Šiandien Liepos 6-oji lietuviams yra ne šiaip „prazdnikas“, „pateisinama“ proga pakilnoti taures, bokalus, pažiūrėti fejerverkus, o šventė, kai užplūsta pasididžiavimas savo valstybe, širdies virpulys matant trispalvę ir istorinę, iki XVIII a. pabaigos naudotą Lietuvos vėliavą – baltą raitelį raudono audeklo centre, lūpoms ir sielai giedant Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Galime didžiuotis, kad esame vienintelė tauta pasaulyje, kuri kasmet tą pačią valandą kartu stabteli ir su tūkstančiais tautiečių visame Žemės rutulyje gieda savo valstybės himną. Ir šiais metais Valstybės dieną kartu su tautiečiais visų Lietuvos savivaldybių aikštėse, miestelių, gyvenviečių dažnesnio susibūrimo vietose jį giedos ir lietuviai Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Argentinoje, Danijoje, Australijoje, Kanadoje, Norvegijoje, Olandijoje, Ruandoje, Škotijoje bei kitose šalyse. Valstybės dienos šventė yra ir gera proga atsigręžti į save, valstybę, pagalvoti apie šventės prasmę, pasidomėti, kaip žmogus ją švenčia viduje, prisiminti Tėvynės istoriją, apmąstyti dabartį, pasidalyti ateities lūkesčiais. Per šventės išvakarėse vykusio „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo pertrauką apie tai pasikalbėti, pasidalinti mintimis, išgyvenimais bei vertinimais mielai sutiko kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. 

    

     Ne taip seniai minėjome Lietuvos tūkstantmetį. Liepos 6-ąją švęsime Valstybės dieną. Nuo Mindaugo karūnavimo, kai lietuviai buvome vieninteliai šiame Baltijos krante sukūrę dešimtmetį trukusią karalystę, jau prabėgo 760 metų. Tūkstantmetėje laiko erdvėje lietuviams teko patirti daug išbandymų, įveikti nemažai, kiekvienam laikotarpiui savaip būdingų iššūkių. Ko, Tamstos nuomone, lietuviams labiausiai reikėjo, kad ištvertų negandas, atstovėtų savo siekius, nepalūžtų įveikdami iššūkius ir mes galėtume didžiuotis šalies istorija?

     Vertinant iš tautos ir valstybės pozicijų, visi istoriniai tarpsniai glaudžiai siejasi. Praeitis kūrė mūsų esamąjį laiką, o mes kuriame Lietuvos ateitį. Tautos istorija nėra atskirų atkarpų suma, o nuolatinis procesas, reikalaujantis kiekvieno iš mūsų darbo, atsakomybės ir iniciatyvos.

     Bet istorinės situacijos nebuvo vienodos, o ir mūsų protėviams daug kas nebuvo leidžiama. Jiems, kaip ir mums šiandien, reikėjo drąsos laikytis tikrųjų vertybių, sakyti tiesą, ginti savo žemę, teritoriją, tautą, vėliau - atsiradusią valstybę.

    Jūs tai žinote geriau negu kas nors kitas. Jūsų ir Jūsų artimųjų poelgiai, darbai, kūryba - viskas yra tarnystė savo šaliai, paženklinta drąsos ir laisvės ženklu. Tuo pačiu ženklu, kuriuo paženklintas buvo Mindaugo Lietuvos gimimas viduramžiais. Kurio vedami žmonės nepasidavė priespaudai ir rengė sukilimus, savanoriais kovojo už savo šalies laisvę, gynė Tėvynę nuo sovietinių okupantų praėjusio amžiaus viduryje ir pabaigoje.

     Dažnai didžiavyriais, savo krašto patriotais laikomi tik tie, kurie kovojo su ginklu rankose, organizavo ir vadovavo sukilimams, kitokiems pasipriešinimams. Tačiau tarp jų dešimtmečiais tęsėsi gyvenimas, buvo auginami vaikai, saugomi papročiai, tautinė kultūra, kalba, raštas. Negi tais tarpsniais tūkstančiai žmonių buvo bailiais, netroško laisvės?

     Drąsos ir laisvės ženklu paženklinta ne tik ginkluota kova už laisvę, bet ir kasdienis darbas, vaikų auklėjimas ir mokymas, šalies kultūros, meno ir mokslo kūryba, tarptautinių ryšių mezgimas ir stiprinimas, sportinių laimėjimų siekimas, Lietuvos vardo pasaulyje garsinimas.

     Šimtmečiais laisvės siekiame, bet, regis, ir šiandien pilnavertės laisvės neturime. Sveikindami „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą, kalbėdami apie laisvo žmogaus siekį kurti idealią valstybę, ir Jūs minėjote, kad pagrindiniu varikliu buvęs žodis „laisvė“ galimai tapo tuščiaviduriu.

     Tokia nuomonė susidarė matant kaip smunka Lietuvos gyventojų pilietiškumas, negerbiami pačių sukurti įstatymai, griaunama teisinė sistema, gerėję santykiai su šalies kaimynais, paneigiami nutarimai, kurie turėtų būti vykdomi. Gal ir pasikartosiu, bet žodžiu „laisvė“ tėra manipuliuojama, savivaliaujama, bandoma pateisinti tai, kas yra nepateisinama. Man žodis „laisvė“ be vertybių, kurios tą žodį neužpildo, sakyčiau, yra nusikaltimas prieš žmogų, įsitikinimus ir prieš įsipareigojimus ateičiai.

     Sakote, kad smunka gyventojų pilietiškumas. Ar negalėtume juo laikyti ir naujos tradicijos nuo Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo kasmet, kaip nė viena kita tauta, pasauliui priminti apie save, pagerbti savo valstybę ir tą pačią 21-ą valandą vietos laiku giedoti Lietuvos valstybės himną visose šalyse, kur yra mūsų tautiečių?

     Gimsta graži, pagirtina tradicija. Tačiau kartais neturime drąsos prisipažinti, kad neturime pilietinės visuomenės. Žiūriu į priaugantį jaunimą ir matau, kad jam trūksta visuomeniškumo, pasididžiavimo savo tauta, pasiekimais, noro dirbti taip, kad savo pasiekimais galėtų didžiuotis bendruomenėje, o tuo pačiu ir kurti pačią bendruomenę naujais pagrindais.

     Tačiau jaunimui ir ne tik jam visuomeniškumas, pilietiškumas, pasididžiavimas savo tauta išgaruoja, reikšmingos valstybinės šventės nublanksta, kai pragyvenimas brangsta, nyksta galimybės gyventi oriai, teisingumas, dora, stipriai mutuoja kitos pamatinės vertybės.

      Esame skirtingi žmonės, tačiau turime išmokti kalbėti ir susikalbėti. Grąžinkime vertybes, pirmiausiai pagarbą vienas kitam. Jei pagarbos jausmą įskiepytume visiems, mus supančiai bendruomenei, galbūt didelė dalis problemų, su kuriomis susiduria valstybė ir visuomenė, tikrai atkristų.

     Kaip apibūdintumėte dabartinį Lietuvos valstybės gyvenimą?

     Taip, kaip jūs tą klausimą sukonstravot, sunku atsakyti. Sekant gyvenimą paskutinius metus, man pasitraukus, mano įgaliojimams, įsipareigojimams ir kadencijai pasibaigus, vidaus politikos klausimais aš matau milžinišką posūkį. Mano akimis žiūrint, jį vertinu labai kritiškai. Daug dalykų yra valstybėje, bet kad ir kaip ten bebūtų, visuomenė yra kuriančioji, įsipareigojanti, turinti laikytis savo pačios sukurtų ir priimtų įstatymų. Tačiau šiandien matome daug chaotiškų dalykų, kurie normalioje, demokratinėje valstybėje yra nepriimtini. Patys nenorime laikytis savo sukurtų įstatymų, bandome paneigti teisinę sistemą, kuri irgi yra mūsų pačių, o ne primesta. Apie kitas reformas nekalbu, tai yra procedūriniai dalykai. Visuomenėje vyrauja visiškas nepasitikėjimas kai kuriomis pagrindinėmis Lietuvos valstybės institucijomis. Reikia klausti, kas ir kodėl darosi. Skaitau, kad tai yra liūdnoji mūsų susidariusios dabartinės padėties išdava.

     Ką reikėtų daryti?

     Manau, kad šiandien niekas iš mūsų atsakymo neturi. Niekas net ir galėdamas negalėtų esamos padėties pakeisti per dieną. Tai yra išdava naujesnio proceso, mūsų visuomenės brendimo, kaip piliečių įsipareigojimo arba neįsipareigojimo. Nė į vieną nerodydamas pirštu, kad tas kaltas, o tas ne, galiu išreikšti savo savotišką skausmą. Nenoriu naudoti žodžio „nusivylimas“. Skaudžiai žiūriu į visus tuos reikalus su vienintele viltimi, kad galbūt pasikeis sąlygos. Nenoriu, kaip kai kurie žmonės, visko suvesti į materializmą, kad tai yra susidariusi mūsų materializmo išdava, kad, gal dalis yra ir tiesos, žmonės pirma rūpinasi savo asmeniniu gyvenimu, asmenine gerove. Tas turi būti, bet kai peržengia visas ribas, o tai man atrodo jau yra padaryta ir daroma ypatingai prieš artėjančius Seimo, Europarlamento, savivaldybių rinkimus. Nežinau, ką galvoti, kaip sau rasti atsakymą, kaip reikėtų išspręsti, kad tie reikalai pasikeistų į gerąją pusę. Trumpai tariant, rankos nusvyra, belieka tik viena viltis. Viltis, kad pagerės.

     Bet tikite, kad šviesa tunelio gale bus, padėtis pagerės?

      Visuomet bus. Ne iš tokių situacijų, istoriniu požiūriu žiūrint, esame išėję su pakelta galva, išeisime ir iš šitos. Tačiau gaila, kad bėga laikas, kurį būtų galima sunaudoti kūrybiniam, pozityviam darbui. Talento, pajėgumo tautoje yra daug, jaunoji karta tą įrodo tarptautiniuose renginiuose, įvairiose konferencijose. Deja, tie laimėjimai yra sąmoningai ar nesąmoningai užtemdomi netgi mūsų viešosios žiniasklaidos. Mes kalbame apie neigiamą, negu iškeltume tai, kas yra teigiamo. Štai taip trumpai galėčiau sutraukti savo jausmus.

     Ar matote, kad būtų pagerėjimų pasikeitus Vyriausybei, valdančiajai daugumai? Jei nenorite, galite viešinimui neatsakyti.

     Ne, kodėl? Juk natūralu. Sekant visą procesą, tai, kas vyksta, susidariusias net visiškai naujas sąlygas ir visuomenės bendravimą su oficialiomis valdžios institucijomis, kas darosi tarp politinių partijų, jų bendravime, išreiškiamomis nuomonėmis vieni apie kitus ir panašiai, aišku, kad pasikeitimų yra. Tik lieka klausimas, ar turime iš ko pasirinkti, kad galėtume pasakyti: „Štai yra atsakymas, koks yra skirtumas, praeitis užmirštama, eikime į priekį“. Tai šiuo metu ir yra didžiausias klausimas. Ar tokios galimybės egzistuoja šiandieną, ar ne? Aš atsakymo į tai neturiu.

     Ar „Santara-Šviesa“ negalėtų ir neturėtų aktyviau bei efektyviau pasireikšti ir Lietuvoje?

     Matot, „Santara-Šviesa“, nors ir buvo kalbėta, kad ji turėtų turėti politinės įtakos ir panašiai, bet savo prigimtimi jos pagrindinė politika buvo už Lietuvos ribų. Santaros padarytas įsipareigojimas buvo ištesėtas visais požiūriais. Ji aktyviai dalyvavo politinėje tarptautinėje plotmėje. Bendromis pastangomis tapome nepriklausoma valstybe, įsiliejome į Europos Sąjungą ir NATO. Vienu pagrindinių tikslų buvo ir išsaugojimas lietuviškos tapatybės, kultūros, tautiškumo. Manau, kad išeivija tą įsipareigojimą įvykdė ir išsaugojo. Šiandien Santarai įeiti į Lietuvos politinę struktūrą praktiškai yra neįmanoma. Ir nemanau, kad tai būtų naudinga. Yra skirtingas net ir filosofinis požiūris į labai daug dalykų, kurie šiandien visuomenei yra sunkiai priimtini arba gali sunkiai prigyti. Toks laikotarpis. Nežinau, ar duotų rezultatų Santaros įsijungimas į politinį procesą, kuris vyksta šiandien. Greičiau manau, kad rezultatų iš to nebus.

      Ar idėjos kuriant „Santarą-Šviesą“, turėta vizija pasitvirtino, išliko, ar nukrypo, daug pasikeitė? Jei taip, ar matote „šviesą tunelio gale“, tikite šviesesne valstybės ateitimi? 

     Taip. Pasikeitė labai daug. Aš įsivaizdavau, kad sukursime kitokią Lietuvą. Tikiu, kad ji taps tikrai demokratiška, teisinga, skaidri, kiekvienam piliečiui miela ir patraukli. Jei aš nesulauksiu, jūs ir kiti jaunesni tokios Lietuvos tikrai sulauks.

     Dėkoju už nuoširdų ir atvirą pabendravimą. Stiprybės, sveikatos, Lietuvos žemės ir tautos gelmių teikiamos gyvasties, tęsiant joms reikšmingą tarnystę.

 

Autoriaus nuotrauka

Karalius Mindaugas – Lietuvos valstybės vienytojas ir įkūrėjas. Dailininkė J. Malinauskaitė, 1989 m.

„Liepos 6-oji teikia progą ne tik prisiminti valstybės istoriją, bet ir pamąstyti, kuo patys prisidėjome prie Lietuvos valstybės kūrimo“, - sako kadenciją baigęs Lietuvos valstybės Prezidentas Valdas Adamkus

 

Šarūnas PREIKŠAS