Andalūzija

03/04/2013

Mūsų susilamdę lagaminai buvo vėl suversti ant šaligatvio. Mes turėjome traukti ilgais keliais. Bet tai nebuvo svarbu, nes pats kelias – tai gyvenimas. Jack Kerouac.

Ar žinote, kokios yra dvi pačios nedėkingiausios profesijos pasaulyje? Tai muzikantų ir tų žmonių, kurie dirba turizmo srityje... Šie žmonės vieninteliai turi dirbti tada, kai visi aplinkui švenčia ir atostogauja! Taigi, mes, turizmo bitės gaudovome išskristi link šiltų kraštų tik tuo metu, kai jau daugiau niekas niekur skraidyti nebenorėdavo. Šiuo atveju, per pačias Vėlines, arba jei jau angliškai – Helovyno šventes.   Tačiau, kad gali puikiai praleisti laiką ir kiek kitu kampu pažinti šalį, vykdamas ne sezono metu, netrukome įsitikinti patys. Susitaikę, kad keliaudami ne sezono metu natūraliu įdegiu galime ir nepasigirti, nusprendėme savaitei vykti į pažintinę kelionę po vieną nuostabiausių Ispanijos regionų  - Andalūziją - flamenko, koridos, Karmen ir Don Kichoto gimtinę.

Kadangi aš šventai tikiu tokiais dalykais kaip penktadienis, tryliktoji, o tuo labiau Vėlinėmis, visai nenustebau kai dosnusis Ispanijos saulės dievas mums atseikėjo tik dvi dieneles – pirmą ir paskutinę dieną! O šitoje šalyje, žinia, saulė šviečia net 320 dienų! Kam labiau sekasi matematika, galėjo nesunkiai apskaičiuoti, kad likusias dienas ištisai pliaupė lietus.

Kaip gi išpešti iš esamos situacijos maksimumą pozityvumo? Juk negali visas atostogas prasedėti viešbučio kambaryje ir gadinti kam nors nervus. Geriausia išeitis tokiu atveju -  atsikratyti turisto statuso ir apsimetus vietiniu rezidentu blaškytis po šalį. Ši taktika vėliau puikiai pasiteisino. Andalūzija paliko vienus giliausių prisiminimų iš visų mūsų saulėtų kelionių! Tas pliaupiantis lietus tarsi nuplovė šios nuostabios vietos makiažą ir atskleidė natūralų vidinį grožį...

Išsinuomavę mašiną nusprendėme pirmiausiai keliauti į Rondos miestą. Pajudėjome iš Costa del Sol pakrantės kalnų link.  Costa del Sol reiškia “saulėta pakrantė”, joje gausu  smėlėtų ir uolėtų pakrančių, nusėtų gyvenamaisiais namais nameliais. Namai tradicinio andalūziško stiliaus nudažyti balta spalva. Aišku, netrūksta ir naujų, modernių daugiaaukščių pastatų, viešbučių. Tai vienas brangiausių kurortų Ispanijoje, kuriame, kaip vienas paukštelis mums pašnabždėjo, savo lizdelius susuko Arvydas Sabonis su širdies drauge bei X faktoriaus žvaigždė Simon‘as Cowell’as.

Pravažiuojame dar kelis kurortinius miestelius – Fuengirola, Nerja, Benalmadena ir Torremolinos. Aplinkui nuostabūs vaizdai – dešinėje kelio pusėje Viduržemio jūra, o kairėje – žaliuojantys kalnai. Nesibaigiantys kalnų serpantinai priversdavo ne tik pristabdyti mašiną, bet neretai ir kvėpavimą. Kelias visą laiką driekėsi ties skardžiu, atverdamas nuostabius vaizdus, kuriais, deja, galėdavai pasigrožėti tik akimirką, nes čia pat vėl laukdavo staigus posūkis.  Po valandėlės ekstremalaus vairavimo, pasiekėme savo tikslą – Rondos miestą.

Ronda mums padovanojo neįtikėtinų vazdų. Miestas pastatytas ant dviejų begalinių skardžių, kuriuos jungia akmeninis įspūdingo dydžio tiltas. Manau, vietiniai gyventojai tikrai žino ką reiškia frazė  „living on the edge“  (gyventi ant ribos). Miestelis labai mielas ir, matyt, buvo pamėgtas garsaus rašytojo Hemingvėjaus, kurio garbei yra pavadinta gatvelė. Nesigilinom į istorinius faktus, tiesiog traukėme šio miesto energetiką į plaučius, kol apsvaigome.

Pavalgę pas vietinius andalūziečius bene pačios skaniausios mūsų gyvenime „Calzone“, patraukėmė link Granados - miesto, slepiančio vieną iš architektūros ir istorijos stebuklų - Alhambros rūmus. Alhambra yra  vienas lankomiausių muziejų visoje Ispanijoje. Reikia iš anksto užsisakyti įėjimą į rūmus, kitu atveju gali vidun ir nepatekti. Čia puikiai atsispindi visa maurų architektūra, jų didybė ir galybė. Tačiau mus labiausiai sužavėjo ne rūmai, o vakarienė jaukioje Granados kavinukėje, kur tiesiog ant lubų buvo sukabinti didžiuliai kumpiai, o po jais pritaisyti tokie piltuvėliai, varvantiems taukams surinkti. Taip andalūziečiai natūraliai kumpius džiovindavo. Nuostabu! Gali čia pat tau patinkančio kumpio ir paragauti.

Iš kalnų grįžus atgal prie jūros, mus pasitiko jau kiek pragiedrėjęs dangus. Matyt, kol mūsų nebuvo, jūra gerokai pasiautėjo ir visų džiaugsmui išplovė į pakrantę šimtus visokiausių kriauklų. Prisirinkom tiek, kad i lagaminus netilpo. Puikus druska kvepiantis suvenyras draugams ir namiškiams. Nesvarbu, kad rinkome jas po skečiu! Nesvarbu, kad naują maudymosi kostiumėlį išsitraukiau tik kartą, beveik prieš lipant į lėktuvą...Svarbu tai, kad smegenys gavo programą „download new images“ ir dabar kai lyja - aš galvoju apie Ispaniją ir gaivią sangriją šlapiame paplūdimyje... 

 

Margarita Skvarčienė