Antarktida. Susipažinkite!

Antarktida – penktasis pagal plotą žemynas. Plyti aplink Pietų ašigalį. Žodis Antarktida arba Antarktika reiškia „priešingas Arktikai“, šiauriausiai Žemės rutulio sričiai. Tai šalčiausias, labiausiai vėjuotas, nuošaliausias ir mažiausiai ištyrinėtas žemynas.
Žemyną skalauja Antarkties (Pietų) vandenynas, kurį sudaro pietinės Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų dalys, tačiau Antarkties vandenynas dažnai laikomas atskiru vandenynu dėl žemesnės jo vandens temperatūros ir mažesnio druskingumo.
Antarktidą 1820 m. atrado keletas keliautojų ir tyrinėtojų (žiūr. Antarktidos istorija).
Politinis statusas
Nors skirtingais laikotarpiais įvairios valstybės skelbė, kad joms priklauso kuri nors Antarktidos dalis (pvz., 1933 m. gegužės 26 d. Australija oficialiai pareiškė pretenzijas į trečdalį Antarktidos), tačiau faktiškai Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Politinį Antarktidos statusą reguliuoja Antarkties sutartis. 1959 m. gruodžio 1 d. Vašingtone buvo pasirašyta sutartis, nurodanti, kad, kol galios sutartis, nė viena valstybė negali reikšti jokių pretenzijų į Antarktidą ar laikyti kurią nors jos dalį sava. Šiuo metu sutartį yra pasirašę 50 pasaulio valstybių.
Istorija
Įsitikinimas, kad toli pietuose egiztuoja didžiulis žemynas Terra Australis, atsirado dar Ptolemėjo, pasiūliusio idėją išlaikyti visų žinomų sausumos masyvų simetriją, laikais (I a.) Vaizduoti didžiulį masyvą pietuose buvo įprasta žemėlapiuose, tokiuose kaip XVI a. turkų Piri Reiso žemėlapyje. Dar vėlyvajame XVII a., tyrinėtojams atradus, kad Pietų Amerika ir Australija nėra Antarktidos dalis, geografai tikėjo Antarktidos žemyną esant gerokai didesnį nei jis yra iš tikrųjų.
Europietiškuose žemynuose ir toliau buvo žymima ši hipotetinė žemė, kol kapitono Džeimso Kuko laivai, Resolution ir Adventure, praplaukė Antarktidos Ratą 1773 m. sausio 17 d., 1773 m. gruodį ir 1774 m. sausį, tačiau greičiausiai niekada nebuvo priartėjęs prie Antarktidos krantų mažiau nei 120 km[2]. Pirmaisiais pamačiusiais Antarktidos krantus daugelio organizacijų (National Science Foundation[3], NASA[4], San Diego Kalifornijos universiteto,[5] ir kt.[6][7]) laikomi Fadėjus Belingshauzenas, Rusijos imperiatoriškasis laivynas kapitonas, ir jo įgula.
Geografija
Antarktidos plotas yra apie 13,2 mln. km² (13 979 000 km² su šelfiniais ledynais ir prie jų prisišliejusiomis salomis), t. y. 2,7 mln. km² didesnė už Europą.
Žemynas skiriamas į vakarinę ir žymiai didesnę rytinę dalį. Aukščiausi kalnai yra iki 5 140 m aukščio iškylantis Vinsono masyvas su Vinsono kalnu (kartais nurodomas 4 897 m aukštis).
Kadangi žemynas yra ašigalio rajone, čia susiformavo stora ledo danga, kurios vidutinis storis apie 2000–3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 m) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Tik 2,4 % žemyno nėra apledėję. Dėl šio ledo sluoksnio Antarktida laikoma aukščiausiu planetos žemynu. Aukščiausia vieta – 4776 m Vilkso (Wilkes) Žemėje.
Didesnė žemyno krantų dalis – lediniai keliolikos dešimčių metrų aukščio skardžiai. Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų iki –2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip
1 km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4–5 km gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972 m, Australijos – Antarktidos iki 6089 m, Belingshauzeno iki 5395 m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės.
Klimatas
Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki –80 °C, o vasarą pakyla iki –30 °C. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90 % Saulės radiacijos, ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės.
Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30–50 mm, pakrantėje 700–1000 mm. Krituliai – tik sniegas. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai – Roso (538 000 km²) ir Filchnerio (483 000 km²). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Antarktidoje būna poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo ir visai nešildo aplinkos. Tada temperatūra nukrinta iki –60–70 °C. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi - metu temperatūra pasiekia apie –20–30 °C. Antarktidos vidutinė temperatūra –50 °C.
Antarktidoje įsikūrusioje Vostoko stotyje užfiksuota ir žemiausia temperatūra Žemėje - tai −89,2 °C.