Senovės Peru

Senovės Peru (dar „Ikikolumbinė Peru“, Andų civilizacija) – senovinė civilizacija Amerikos žemyne, Andų srityje klestėjusi nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a., kuomet buvo užkariauta ispanų. Ją sudarė daug skirtingų kultūrų, kurios neretai įvardijamos atskiromis civilizacijomis: Čavinas, Naska, Močė, Varis, Tiuanakas, Čimoras, inkai, ir kt.
Nepaisant to, kad civilizacija vadinama Senovės Peru, jos teritorija apėmė ne tik dabartinės Peru (jos vakarinės dalies) teritoriją, bet ir daug kitų dabartinių valstybių, kurios yra kultūriniame Andų regione. Tai – vakarų Kolumbija, Ekvadoras, Bolivija, šiaurės ir vidurio Čilė, vakarų Argentina.
Geografija
Istorinis Andų regionas užima didelę teritoriją Pietų Amerikos žemyno vakaruose, tęsdamasis nuo Kolumbijos šiaurėje iki Čilės pietuose. Jis beveik sutampa su Andų kalnų sistema.
Rytuose regionas lietėsi su skirtingais Pietų Amerikos regionais, kurie neišvystė aukštų ikikolumbinių kultūrų ir civilizacijų. Čia yra tokie regionai (iš šiaurės į pietus) kaip Ljanosas, Amazonija, Gran Čiakas, Pampos. Šiaurėje regionas lietėsi su Sąsmaukos-Kolumbijos zona, pietuose jis perėjo į Patagoniją.
Gamtos sąlygos regione labai įvairios. Visas regionas išilgai gali būti dalinamas į dvi pagrindines teritorijas. Tai yra siauras pakrantės ruožas kosta (isp. costa) ir kalnų teritorija altiplana. Civilizacija prasidėjo kostos regione, bet vėliau persikėlė į kalnų regionus.
Paprastai yra išskiriamos 6 pagrindinės Andų ekosistemos, kurių gyventojai pasižymėjo skirtingu gyvenimo būdu (pavadinimai kečujų kalba):
Čiala (Chala) – pakrantės dykumų teritorijos
Yunga (Junga) – tropinio klimato teritorijos pakrantėse ir slėniuose. Šiose zonose augo beveik visos grūdinės kultūros (pirmiausia kukurūzai), vaisiai, koka. Jungos regionas plyti didžiulėse teritorijose Peru, Bolivijoje, Argentinoje.
Kečua (Quechua) – aukštingumas iki 3000 m. Auginami kukurūzai, moliūgai, pomidorai, papaja.
Suni – aukštingumas iki 4000 m. Čia nebeauga kukurūzai, tačiau vietos tinkamos šakniavaisiams (bulvėms) ir kinoa.
Puna – aukštingumas iki 4800 m. Teritorijos naudojamos daugiausia gyvulininkystei. Čia buvo prijaukintos lamos, alpakos.
Chanka (Janca) – aukštingumas nuo 4800 m. Negyvenamos teritorijos, aptrauktos amžino įšalo.
Kultūriniai regionai
Nepaisant didžiulių teritorijų ir ypač sudėtingo susisiekimo, visa Senovės Peru turėjo bendrus kultūrinius bruožus. Tai leidžia visą regioną laikyti viena civilizacija. Pvz., visų senovės Peru kultūrų visuomenėse labai svarbus socialinis vienetas buvo ayllu, išplėstinė šeima, kurių kiekviena išpažino savo dievą, rūpinosi išgyvenimu, netgi turėjo savo šventyklas.
Nepaisant kultūrinės vienybės, dėl geografinių skirtumų, Senovės Peru labai ryškūs atskiri regioniniai bruožai, buvo išvystyti atskirų tautų ir kultūrų. Atskiri sub-regionai šioje teritorijoje vystėsi politiškai ir dažniausiai kultūriškai nepriklausomai, turėjo savo valstybes, ir iki Inkų imperijos laikų XV a. nebuvo suvienyti į vieną valstybę. Svarbiausi sub-regionai buvo Centrinis ir Centro-pietų, kur prasidėjo civilizacija, kuri vėliau plito į šiaurę ir pietus.
Paprastai išskiriami 6 kultūriniai regionai:
Andų Tolimoji šiaurė – dabartinėje Kolumbijoje, kur suklestėjo muiskų kultūra.
Šiauriniai Andai
Centriniai Andai – svarbiausias regionas dabartinės Peru vakarinėje dalyje, kur klestėjo seniausia Čavino kultūra, kur egzistavo garsiausios Senovės Peru kultūros. Šis regionas skaidomas į dar smulkesnius regionus.
Centro-pietiniai Andai – kitas svarbus regionas su Titikakos ežeru (dabartinė Bolivija, pietų Peru, šiaurės Čilė), kur nuo labai senų laikų klestėjo Tiuanako miestas.
Pietiniai Andai – regionas dabartinės šiaurės Čilės pietinėje dalyje ir šiaurės vakarų Argentinoje. Jis artimai susijęs su diagitų kultūra.
Andų Tolimieji pietūs – dabartinėje vidurio Čilėje, kur klestėjo Araukanų kultūra.
Ikikeraminis laikotarpis
Archeologiniai tyrimai rodo žmogaus kultūros pėdsakus Andų teritorijoje, datuojamus maždaug 10000 m. pr. m. e. Spėjama, kad apie tokį laiką indėnai turėjo pasiekti pietinį Andų pakraštį Ugnies žemėje, taip pabaigdami Amerikos apgyvendinimo procesą.
Apie 10 tūkst. m. pr. m. e. prasidėjus neolitui žmonės pradėjo tobulinti audimą, žvejybą ir sodininkystę. Yra rasta to laikotarpio akmeninių įrankių ir akmeninių šventyklų likučių.
Tuo metu suklestėjo atskiros Andų priešistorinės kultūros. Žymiausi tarp jų buvo uolų tapybos pavyzdžiai Ajakučo (Ayacucho) miesto apylinkėse ir Laurikoča olose Maranjono ištakose pavyzdžiai (atrasta 1957 m.). Čilėje, Arikos slėnyje 8000–2000 m. pr. m. e. klestėjo Chinchorros kultūra, kuri buvo seniausia pasaulio kultūra mumifikavusi mirusiuosius. Tolimojoje šiaurėje, dabartinėje Kolumbijoje, tuo metu klestėjo San Augustino kultūra.
Keraminis laikotarpis
Keramikos išradimas Andų regione suteikė naują pagreitį kultūros vystymuisi. Pirmoji keramika buvo išrasta apie 4000 m. pr. m. e. Šiaurės regione (Ekvadore), ir priklausė Valdivijos kultūrai.
Maždaug tuo pat metu (4000 m. pr. m. e.) dabartinės Peru teritorijoje pradėtos kultivuoti pupelės, prijaukintos lamos. Šie žemės ūkio pasiekimai plito į kitus regionus. Pvz., pietinius Andus jie pasiekė apie 2000 m. pr. m. e.
Ankstyvasis akiratis
Maždaug IX a. pr. m. e. Centro regione išaugo pirmoji civilizuota kultūra – Čavinas, kurios centras buvo Čavin de Uantaro miestas. Čavino žmonės statė šventyklas, garbino jaguarą (nors tose vietose jaguarai nesiveisia). Ši kultūra išplito po visą Centro regioną, nešdama kultūrinius pasiekimus tolyn.
Ankstyvoji tarpinė grandis
Paskutiniaisiais amžiais pr. m. e. Čavino kultūra davė pradžią daug kitų kultūrų Centro pakrantės regione. Jos suklestėjo atskiruose upių slėniuose ir buvo viena nuo kitos atskirtos dykumų.
Šiaurinėje dalyje klestėjo Močės kultūra, garsėjusi puikia keramika, piešiniais. Pietuose klestėjo Naskos kultūra, kurios atstovai kūrė Naskos piešinius, milžiniškus geoglifus, matomus tik iš lėktuvo. III a. pr. m. e. susiformavusios Parakaso kultūros žmonės mumifikavo mirusiuosius ir audė labai dailius audinius. Čia pirmiausia greta medvilnės, audiniams pradėta naudoti ir vikunijų vilna.
Tuo pat metu Centro-pietų regione suklestėjo Tiuanako miestas.
Vidurinysis akiratis
Po ilgo atskirų kultūrų klestėjimo laikotarpio, kultūriniai centrai pajūrio regione nunyko. Spėjama, kad to priežastimi buvo El Ninjo fenomenas. Kultūra kėlėsi į rytus, į kalnuotus regionus. Nuo maždaug VII a. atskiros kultūros buvo konsoliduotos į dideles imperijas. Jos plėtė savo kultūrinę hegemoniją.
Visas Centro regionas buvo suvienytas Vario kultūros, o visas Centro-pietų regionas – Tiuanako kultūros. Tos dvi imperijos klestėjo vienu metu.
Vėlyvoji tarpinė grandis
Apie 1000 m. abi imperijos suiro, vėl duodamos pradžią smulkesnėms kultūroms, suklestėjusioms tiek pajūryje, tiek kalnuose.
Svarbiausia ir didžiausia jų buvo Čimoro valstybė su sostine Čančane. Centro-pietų regione klestėjo aimarų valstybėlės, savo valstybes sukūrė ir į regioną migravę čankai. Peru kalnuose, slėniuose, klestėjo Čačapojo, Huankų, Kusko valstybėlės.
Šiuo laikotarpiu senovės Peru kultūra pirmą kartą išėjo iš Centro ir Centro-pietų regionų, plisdama tolyn į šiaurę ir į pietus. Tolimojoje šiaurėje ji davė pradžią muiskų kultūrai, o Tolimuosiuose pietuose – araukanų kultūrai.
Inkų imperija
XV a. viduryje viena iš mažų kalnų valstybėlių su sostine Kusko mieste pradėjo plėsti savo teritorijas. Šios valstybės valdovai buvo tituluojami inkais, iš ko kilo ir visos šalies bei tautos pavadinimas.
Inkų valdovai ilgainiui užkariavo gretimas kalnų valstybes Centro regione, o vėliau ėmė plėstis į šiaurę ir į pietus, sukurdami inkų imperiją. Ši imperija suvienijo beveik visą Andų civilizacijos teritoriją, ir valdė daugybę tautų, tarp jų ir Araukanus Tolimuosiuose pietuose. Vienintelė jų neužkariauta kultūra buvo muiskai Tolimojoje šiaurėje.
Inkai puikiai organizavo imperijos valdymą, tiesė kelius. Jie perėmė užkariautųjų kraštų kultūrą, iš jos sukurdami unikalią inkų kultūrą.
Peru užkariavimas
Skirtingai nei dauguma senųjų civilizacijų, Senovės Peru tautos nesukūrė įprastos rašto sistemos. Vienintelis raštas, kurį naudojo inkai, buvo mazgaraštis kipu, skirtas fiksuoti skaičiams ir daiktams, tačiau neleidžiantis užrašyti kalbos.
Yra hipotezių, kad kai kurios Andų tautos naudojo rašto sistemas, tačiau nėra nustatyta, ar tai yra raštas, ar tiesiog ornamentai. Kaip pavyzdys galėtų būti močikų pupelių raštas, Čimoro ornamentai ar languotos tekstilės ornamentai.
Civilizacijos ypatumai
Senovės Peru civilizacija išvystė labai aukštus meno, kultūros pasiekimus, neturėdama daugybės techninių-buitinių pagrindų, kurie ilgai laikyti svarbiausia civilizacijos sąlyga Vakaruose. Pvz., Senovės Peru kultūros buvo žalvario amžiaus ir nenaudojo geležies, nors jo kalnuose yra daugybė. Vietoj to buvo labai išvystytas aukso ir sidabro apdirbimas. Taip pat buvo neišrastas ratas ir rašto sistema.
Skirtingai nei kitos Amerikos cizilizacijos, Mezoamerikos, gyventojai, Andų civilizacijos atstovai buvo prijaukinę daug gyvulių, kuriuos naudojo buityje. Svarbiausi jų buvo lama, alpaka, nutrija ir šinšila. Skirtingai nei visos kitos pasaulio civilizacijos, Senovės Peru nebuvo pagrindinės grūdinės kultūros (nors kukurūzus jie naudojo). Pagrindinis angliavandenių šaltinis čia buvo įvairūs šakniavaisiai, pirmiausia bulvės ir manijokai.