JAV istorija

Amerikos kolonizacija
Vietiniai JAV teritorijoje gyvenantys žmonės, įskaitant ir Aliaskos vietinius gyventojus, atvyko į šią teritoriją iš Azijos. Jų migracija į šiuos kraštus prasidėjo prieš ne daugiau nei 40 000 metų (mažiausiai prieš 12 000 metų). [4] Keletas prieškolumbinių kultūrų, gyvenusių dabartinėje JAV teritorijoje, išvystė gan pažangų žemės ūkį, pasižymėjo architektūros srityje. Minėtoms kultūroms taip pat buvo būdinga valstybinio lygmens visuomenės. Prasidėjus europiečių kolonizacijai, milijonai čionykščių amerikiečių mirė nuo atvežtų ligų, tokių kaip raupai, epidemijų metu. [5]
1492 m. Genujos keliautojas Kristupas Kolumbas, pasirašęs kontraktą su Ispanijos karūna, pasiekė keletą Karibų jūros salų, ir pirmą kartą kontaktavo su vietiniais gyventojais. 1513 m. balandžio 2 d. ispanų konkistadoras Chuanas Ponse de Leonas priplaukė žemę, kurią pavadino La Florida. Tai buvo pirmasis oficialiai užfiksuotas europiečių išsilaipinimas teritorijoje, kuri vėliau tapo JAV žemynine dalimi. Po ispanų gyvenviečių dabartinės JAV pietvakariuose pradėtos kurti kitos gyvenvietės. Prancūzų kailių pirkliai aplink Didžiuosius ežerus pradėjo kurti Naujosios Prancūzijos kolonijas. Prancūzai galiausiai užsitikrino didžiąją dalį Šiaurės Amerikos žemyno centrinės srities iki Meksikos įlankos. Virdžinijos kolonija Džeimstaune, įkurta 1607 m., ir Plimuto kolonija, įkurta 1620 m., buvo pirmosios sėkmingos anglų gyvenvietės. 1628 m. įkūrus Masačiusetso įlankos koloniją, prasidėjo migracijos banga. Iki 1634 m. per 10 000 puritonų buvo apgyvendinti Naujojoje Anglijoje. Laikotarpyje tarp XVII amžiaus 2-ojo dešimtmečio pabaigos ir JAV nepriklausomybės karo pradžios apie 50 000 kalinių buvo ištremti į Britanijos kolonijas Amerikoje. [6] 1614 metais olandai pradėjo kurti gyvenvietes ties žemutine Hadsono upės pakrante. Vienas iš garsiausių jų įkurtų miestų – Naujasis Amsterdamas (dabartinis Niujorkas), įkurtas Manhatano saloje.
1674 m. olandai perleido savo teritorijas Amerikoje Anglijai. Naujųjų Nyderlandų provincija buvo pervadinta į Niujorką. Daugelis naujų imigrantų, kurių daugumą vyko į šalies pietus, buvo kontraktiniai tarnautojai. [7] Iki XVIII amžiaus pradžios Afrikos vergai tapo pagrindiniu priverstinio darbo šaltiniu. 1729 metais skilus Karolinoms ir 1732 m. kolonizavus Džordžiją, buvo įkurtos trylika Britanijos kolonijų, kurios vėliau tapo Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Visos trylika kolonijų turėjo vietinę valdžią, buvo vykdomi rinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti daugelis laisvų vyrų. Kolonijose galiojo senieji anglų įstatymai. Visos kolonijos legalizavo prekybą Afrikos vergais. Didėjant gimstamumui, esant žemam mirtingumo rodikliui ir augant imigracijai, kolonijų gyventojų skaičius sparčiai augo. Krikščionių tikėjimo atgaivinimo judėjimas, dar geriau žinomas kaip Didysis Pabudimas, XVIII amžiaus 4-5 dešimtmečiuose paskatino domėjimąsi tiek religija, tiek religine laisve. Prancūzų-indėnų kare britų pajėgos užėmė prancūzams priklausiusią Kanadą, tačiau prancūziškai kalbantys gyventojai liko politiškai izoliuoti nuo pietinių anglų kolonijų. Neskaitant Amerikos indėnų, kurie buvo išstumiami iš savo teritorijų, 1770 m. trylikos kolonijų gyventojų skaičius siekė 2,6 milijonų žmonių, trečdalis kurių buvo britai. Kas penktas amerikietis buvo vergas. [8] Nepaisant to, kad šios kolonijos mokėjo mokesčius Britanijai, jos neturėjo nė vieno atstovo Didžiosios Britanijos parlamente.
Nepriklausomybė ir ekspansija
Revoliuciniu laikotarpiu XVIII amžiaus 7-8 dešimtmečiuose įtampa tarp Amerikos kolonijų ir Britanijos privedė prie JAV nepriklausomybės karo, vykusio nuo 1775 iki 1783 metų. 1775 m. birželio 14 d. Kontinentinis kongresas, susirinkęs Filadelfijoje, įkūrė kontinentinę kariuomenę, vadovaujamą Džordžo Vašingtono. Šis Kontinentinis kongresas, skelbdamas, kad „visi žmonės yra sukurti lygūs” ir jiems yra suteiktos „tam tikros nenusavinamos teisės”, 1776 m. liepos 4 d. priėmė nepriklausomybės deklaraciją, kurios didžiąją dalį parašė Tomas Džefersonas. Ši data šiais laikais yra švenčiama kaip JAV nepriklausomybės diena. 1777 m. priimti Konfederacijos straipsniai leido susikurti silpnai federalinei valdžiai, kuri veikė iki 1789 m.
JAV pajėgoms, kurioms talkino prancūzai, nepriklausomybės kare sutriuškinus Didžiąją Britaniją, ši turėjo pripažinti Jungtinių Valstijų nepriklausomybę ir šalies suverenitetą iki Misisipės upės. 1787 m. asmenys, norėję sukurti stiprią nacionalinę valdžią, sušaukė Konstitucinį suvažiavimą. Jungtinių Valstijų konstitucija buvo ratifikuota 1788 metais. Pirmieji nauji respublikos Atstovų rūmai, Senatas ir pirmasis prezidentas Džordžas Vašingtonas pradėjo darbą 1789 metais. JAV teisių bilis, draudžiantis asmens laisvių suvaržymą ir garantuojantis įvairią teisinę apsaugą, buvo priimtas 1791 m.
Požiūriai į vergiją keitėsi. Konstitucija gynė prekybą vergais tik iki 1808 metų. Šiaurinės valstijos uždraudė vergiją laikotarpyje tarp 1780 ir 1804 metų. Pietinės vergovinės valstijos liko vienintelės gynusios vergiją. Antrasis Didysis Pabudimas, prasidėjęs 1800 m., leido evangelikalizmui tapti ta jėga, kuri paskatino įvairių socialinių reformų siekiančių judėjimų, įskaitant ir abolicionizmą, atsiradimą.
Amerikiečių noras plėsti savo teritoriją į vakarus paskatino pradėti ilgai trukusius karus su indėnais. Taip pat buvo vykdoma indėnų pašalinimo iš jų gimtųjų žemių politika. 1803 m., valdant prezidentui Tomui Džefersonui, iš prancūzų nusipirkus Luizianą, šalies teritorija padidėjo beveik dvigubai. 1812 m. kare, paskelbtame Britanijai dėl įvairių nuoskaudų, buvo pasiektos lygiosios, tačiau tai vis tiek sustiprino nacionalizmą Jungtinėse Valstijose. Eilė JAV kariuomenės įsiveržimų į Floridą 1819 m. privertė Ispaniją užleisti šias teritorijas Jungtinėms Valstijoms. 1845 m. Jungtinės Valstijos aneksavo Teksaso respubliką. Tuo laikotarpiu išpopuliarėjo Likimo manifesto idėjos. [9] 1846 m. Oregono sutartis su Britanija leido Jungtinėms Valstijoms kontroliuoti šių dienų šalies šiaurės vakarų teritoriją. Po JAV pergalės JAV-Meksikos kare, 1848 m. šaliai buvo perleista Kalifornija ir dalis šiandieninės JAV pietvakarių teritorijos. 1848–1849 m. Kalifornijos aukso karštinė dar labiau paskatino migraciją šalies viduje. Naujoji geležinkelių sistema palengvino naujakurių persikėlimą ir paaštrino konfliktus su Amerikos indėnais. Per maždaug 50 metų dėl odos ir mėsos buvo nužudyta daugiau nei 40 milijonų bizonų. Tai taip pat paspartino geležinkelių tiesimą. Bizonų, kurie buvo pagrindinis lygumų indėnų išgyvenimo resursas, praradimas buvo skaudus egzistencinis smūgis daugeliui indėnų kultūrų.
Pilietinis karas ir industrializacija
Įtampa tarp vergovinių ir laisvųjų valstijų padidėjo dėl valstijų valdžių ir federalinės valdžios nesutarimų. Įtampa kilo ir dėl konfliktų, kilusių vergijai plintant į naujas valstijas. Prieš vergiją nusistačiusios Respublikonų partijos narys Abraomas Linkolnas buvo išrinktas JAV prezidentu 1860 metais. Prieš jam pradedant eiti prezidento pareigas, septynios vergovinės valstijos paskelbė apie atsiskyrimą nuo JAV. Atsiskyrimą federalinė valdžia laikė nelegaliu. Atsiskyrusios valstijos sukūrė Amerikos Valstijų Konfederaciją. Konfederatams užpuolus Samtero fortą, įsiplieskė JAV pilietinis karas, o prie Konfederacijos prisijungė dar keturios valstijos. Linkolno vergų Išlaisvinimo aktas įpareigojo Sąjungą užbaigti vergiją. Po 1865 m. Sąjungos pergalės kare išleistos trys JAV konstitucijos pataisos užtikrino laisvę beveik keturiems milijonams afroamerikiečių, kurie buvo vergai. [10] Afroamerikiečiai gavo pilietybę ir įgijo balsavimo teisę. Karas ir po jo priimti nutarimai leido iš esmės padidinti federalinės valdžios galias. [11]
Po karo, kai buvo nužudytas Linkolnas, buvo radikalizuota Respublikonų partijos rekonstrukcijos politika, kurios tikslas buvo reintegruoti ir atstatyti pietines valstijas, tuo pat metu užtikrinant išlaisvintų vergų teises. Po 1876 m. ginčijamų prezidento rinkimų pasirašytas 1877 m. kompromisas užbaigė rekonstrukcijos politiką. Džimo Krou įstatymai (past. Džimas Krou – įžeidžiama juodaodžių pravardė ) iš daugelio afroamerikiečių greit vėl atėmė pilietines (ypač rinkimų) teises. Šalies šiaurėje prasidėjusi urbanizacija ir beprecedentis imigrantų antplūdis iš pietų ir rytų Europos paspartino šalies industrializaciją. Imigracijos banga, kuri tęsėsi iki 1929 m., aprūpino šalį darbo jėga ir pakeitė Amerikos kultūrą. Nacionalinės infrastruktūros plėtra pagreitino šalies ekonomikos augimą. Šalies ekspansija žemyninėje dalyje baigėsi 1867 m., kai JAV iš Rusijos įsigijo Aliaską. Sužeisto kelio skerdynės 1890 m. buvo paskutinis rimtas ginkluotas konfliktas kare su indėnais. 1893 m. tenykštė Ramiojo vandenyno Havajų karalystės monarchija buvo nuversta vietinių amerikiečių surengto perversmo metu. Jungtinės Valstijos aneksavo salyną 1898 metais. Tais pačiais metais pergalė Ispanijos-Amerikos kare pademonstravo šalies įtaką ir galią. Vėliau buvo aneksuotas Puerto Rikas, Guamas ir Filipinai. [12] Filipinai iškovojo nepriklausomybę po pusės amžiaus. Puerto Rikas ir Guamas ir toliau priklauso Junginėms Valstijoms.
Pirmasis pasaulinis karas, Didžioji ekonominė krizė, Antrasis pasaulinis karas
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jungtinės Amerikos Valstijos išliko neutralia valstybe. Nors daugelis amerikiečių prijautė britams ir prancūzams, daugelis jų prieštaravo JAV įkišimui į karą. [13] 1917 m. JAV vis dėlto prisijungė prie sąjungininkių, taip nulemdama karo baigtį centrinių jėgų (Vokietijos, Austro-Vengrijos ir Osmanų imperijų) nenaudai. Po karo Jungtinių Valstijų Senatas neratifikavo Versalio sutarties, pagal kurią buvo įkurta Tautų Sąjunga. Šalis vykdė vienašališko nusiginklavimo politiką, beveik prilygusią izoliacionizmui. [14] 1920 m. judėjimas už moterų teises išsikovojo konstitucijos pataisų, garantavusių moterims balsavimo teisę, išleidimą. XX amžiaus 3 dešimtmečio klestėjimas baigėsi 1929 m. Volstrito krachu, kuris lėmė Didžiosios ekonominės krizės (Didžiosios depresijos) pradžią. 1932 m. į JAV prezidentus išrinktas Franklinas Ruzveltas krizei sutramdyti pradėjo vykdyti Naujojo kurso politiką, pagal kurią buvo didinamas valdžios vaidmuo ekonomikoje. Ketvirto dešimtmečio viduryje įvykusi dulkių audra nuskurdino daugelį žemdirbių bendruomenių ir paskatino naują (šalies vidaus) migracijos bangą.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje po to, kai 1939 m. nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga okupavo Lenkiją, Jungtinės Valstijos iš esmės išlaikė savo neutralitetą. 1941 m. kovą JAV sąjunginėms su Vokietija kariavusioms šalims pagal Lendlizo programą pradėjo tiekti karinius-techninius įrengimus, rėmė šias šalis pinigais. 1941 m. gruodžio 7 d., po netikėtos Japonijos atakos Perl Harbore, Jungtinės Valstijos įsitraukė į karą prieš Ašies valstybes. Dalyvavimas kare paspartino turto investicijas ir pagerino pramonės pajėgumą. Iš visų didžiųjų karo dalyvių, Jungtinės Valstijos buvo vienintelė valstybė, dėl karo tik tapusi turtingesnė, tuo tarpu, kai kitos šalys dėl karo smarkiai finansiškai nukentėjo. [15] Sąjungininkų konferencijos Breton Vudse ir Jaltoje nubrėžė naujus tarptautinių organizacijų sistemos kontūrus, pagal kuriuos Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga atsidūrė pačiame pasaulio reikalų centre. Laimėjus karą Europoje, 1945 m. San Franciske buvo surengta tarptautinė konferencija, kurios metu buvo pasirašyta Jungtinių Tautų chartija, kuri įsigaliojo po karo. [16] Jungtinės Valstijos, sukūrusios pirmuosius branduolinius ginklus, 1945 m. rugpjūčio mėnesį panaudojo juos ant Japonijos miestų Hiršimos ir Nagasakio. Japonija pasidavė 1945 m. rugsėjo 2 d., taip užbaigdama Antrąjį pasaulinį karą. [17]
Šaltasis karas ir protesto politika
Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga kovojo dėl įtakos sferų pasaulyje, dominuodamos Europos kariniuose reikaluose ir priklausydamos dviem skirtingiems kariniams blokams – NATO (JAV) ir Varšuvos sutarties organizacijai (SSRS). JAV propagavo liberalią demokratiją ir kapitalizmą, Sovietų Sąjunga – komunizmą ir centrinės valdžios kontroliuojamą planinę ekonomiką. Abi šalys palaikė diktatorinius režimus ir dalyvavo lokaliniuose karuose. Amerikos pajėgos prieš komunistines kinų jėgas Korėjos kare, vykusiame 1950–1953 m.
Po 1961 m. Sovietų Sąjungos surengto pirmojo žmogaus pilotuojamo kosminio laivo paleidimo į kosmosą, Jungtinės Valstijos pasiryžo išlaipinti žmogų Mėnulyje. Šį tikslą amerikiečiai įgyvendino 1969 metais. Kilus realiam branduolinio karo su Sovietų Sąjungos pajėgomis Kuboje pavojui, JAV prezidentas Džonas Kenedis sugebėjo taikiai sureguliuoti įtemptą situaciją. Tuo tarpu, prasidėjo ilgalaikis JAV ekonomikos augimas. Augantis pilietinių teisių judėjimas, kuriam vadovavo tokie afroamerikiečiai, kaip Roza Parks ir Martinas Liuteris Kingas, kovojo su segregacija ir diskriminacija. Po Kenedžio nužudymo 1963 m., Lyndono Džonsono valdymo laikotarpiu, buvo išleisti 1964 m. pilietinių teisių aktas ir 1965 m. balsavimo teisių aktas. Džonsonas ir jo įpėdinis Ričardas Niksonas išplėtė JAV dalyvavimą lokaliniuose karuose pietryčių Azijoje, tai yra pradėjo nesėkmingą Vietnamo karą. Pradėjo plėstis didelio masto kontrkultūrinis judėjimas, sukėlęs pasipriešinimą karui, juodaodžių nacionalizmą, ir seksualinę revoliuciją. Betė Friedan, Gloria Steinem ir kitos moterys vadovavo naujai feminizmo bangai. Moterys siekė politinės, socialinės ir ekonominės lygybės.
Dėl Votergeito skandalo, 1974 m. Ričardas Niksonas tapo pirmuoju JAV prezidentu atsistatydinusių iš prezidento posto. Niksonas buvo kaltinamas teisingumo trukdymui ir prezidento galių piktnaudžiavimu. Už tai jam grėsė apkalta. Po prezidento atsistatydinimo, prezidento pareigas perėmė viceprezidentas Džeraldas Fordas. Prezidento Džimio Katerio administracija, dirbusi 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, pasižymėjo stagfliacija ir įkaitų krize Irane. Ronaldo Reigano išrinkimas prezidentu 1980 m. skelbė apie pasikeitimus JAV politikoje. Reigano politika atnešė didelius pasikeitimus šalies mokesčių ir išlaidų prioritetuose. Reigano antroji kadencija pasižymėjo Irano-kontros skandalu ir svarbiu progresu diplomatiniuose santykiuose su Sovietų Sąjunga. Vėlesnis Sovietų Sąjungos žlugimas užbaigė Šaltąjį karą.
Šiuolaikinė era
Lyderių vaidmuo, priimtas Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių Jungtinių Tautų sankcionuotuose Persijos įlankos kare, valdant Džordžui Bušui vyresn., ir Jugoslavijos karuose, valdant Bilui Klintonui, leido išsaugoti supervalstybės statusą. Ilgiausias ekonominis pakilimas šiuolaikinėje JAV istorijoje truko nuo 1991 m. kovo iki 2001 m. kovo. Šiuo laikotarpiu valdė Klintono administracija. [18] Civilinė byla ir sekso skandalas privedė Klintoną prie jo apkaltos 1998 m., tačiau nepaisant to jis išsilaikė poste. 2000 m. prezidento rinkimai buvo vieni iš pačių lygiausių JAV istorijoje. Sprendimą dėl pergalės priėmė JAV Aukščiausiasis teismas – Džordžas Bušas jaunesnysis tapo naujuoju JAV prezidentu.
2001 m. rugsėjo 11 d. Al-Qaeda teroristų pilotuojami užgrobti civilinių skrydžių lėktuvai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro pastatus Niujorke, ir Pentagono pastatą Vašingtone. Teroro išpuolių metu žuvo beveik trys tūkstančiai žmonių. Kaip atsaką į teroristų išpuolius, Bušo administracija pradėjo karą su terorizmu. 2001 m. pabaigoje Jungtinės Valstijos pradėjo invaziją į Afganistaną, nuversdami Talibų režimą ir sunaikindami Al-Qaeda‘os treniruočių stovyklas. Talibų sukilėliai ir toliau kovoja partizaniniame kare. 2002 m. prezidento Bušo administracija, remdamasi kontroversiškomis priežastimis, pradėjo raginti tarptautinę bendruomenę, kad Irake būtų nuverstas Sadamo Huseino režimas. [19] Neturėdamas NATO paramos ar aiškaus JTO mandato karinei intervencijai, prezidentas Bušas suorganizavo sąjungininkų koaliciją, kurios pajėgos įvedė savo pajėgas į Iraką 2003 metais. Koalicija nuvertė diktatorių ir buvusį JAV sąjungininką Sadamą Huseiną. Tarptautinės amnestijos organizacija ( angl. Amnesty International ) apkaltino Jungtines Valstijas žmogaus teisių pažeidimais, įvykdytais šalies kovoje su terorizmu, įskaitant ir pažeidimus Irako kare. [20] 2005 metais uraganas Katrina padarė daug nuostolių JAV teritorijoms, skalaujamoms ir Meksikos įlankos ir nusiaubė Naująjį Orleaną. 2008 metų lapkričio 4 dieną pasaulinės ekonominės recesijos metu JAV prezidentu buvo išrinktas Barakas Obama. Jis yra pirmasis juodaodis JAV prezidentas.
lt.wikipedia.org