MuzikantaiEuroplius - tai aktualios naujienos verslui ir kiekvienam lietuviui

PradžiaLietuva

Valdininkai žeria žarijas ant gyvos žaizdos

23/05/2013

Taip pat skaitykite

Įteikti ketvirtieji „Verslo gurmanų“ apdovanojimai Kaune atidaromas rekonstruotas "Girstučio" baseinas „Ignalinos enervizija“- statybos darbų startas, paženklintas Premjero vizitu Vilniaus savivaldybė ieško, kaip atsiskaityti su Gariūnų gatvės rangovais

Publikacijoje „Melo kojos trumpos, bet eina toli“ pradėjome pasakojimą, kaip Utenos krašto žemėtvarkininkai apgavo garbaus amžiaus uteniškę Kilikėją Vasilevskają. Be jos žinios bei sutikimo jie kitiems išparceliavo senolės iš tėvų paveldėtą, gražią, šiais laikais brangiai kainuojančią paežerę. Sklypo kainą didina jame išlikę buvusių statinių pamatai. Jie be ypatingų pastangų ir kyšių leidžia gauti būtinus leidimus statyti naujus pastatus ir juos įteisinti. Tiesa, kad žemgrobystė būtų esą teisėta, „sąžiningi, tik kruopščiai ir griežtai įstatymus vykdantieji“ žemės tvarkytojai visiems akivaizdžiai matomų pamatų „nepastebėjo“ ir apdairiai nepažymėjo jokiuose jų sukurptuose sodybvietės parceliavimo dokumentuose. Kąsnelis gardus. Kas galėtų paneigti, kad būtent dėl to nei žemėtvarkoje, nei teisingumą užtikrinti ne tik galinčiose, bet ir privalančiose institucijose, nei kitose valdžios struktūrose, į kurias paveldėtoja beldėsi, neatsirado nė vieno, kas pasirūpintų atkurti teisingumą, ištaisyti vienišai senolei padarytą skriaudą. Bet ant gyvos žaizdos žarijas beriančiųjų netrūksta. Jie knibžda vos ne už kiekvienų durų, kurias, ieškodama teisybės ir pagalbos, moterėlė praveria.

Tenkino užgaidas įsikurti ne turėtos nuosavybės, o geidžiamoje vietoje  

     Iki 1940 m. nacionalizacijos turėto nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta vadovaujantis Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, Žemės reformos ir kitais su nuosavybės teisių atkūrimu susijusiais įstatymais bei poįstatyminiais aktais. Įteisinus žemės, miškų, vandenų „perkėlimus“, buvo sukurtos sąlygos teisėtai žemgrobystei. Daug kam rūpėjo ne kaip atgauti nacionalizuotas tėviškes, prie jų turėtas žemės, miško valdas, jomis disponuoti arba jas puoselėti, bet kaip įsikurti ir įsitvirtinti kitose, jiems labiau patinkančiose ir geidžiamose vietovėse – gražiausiuose ir vaizdingiausiuose šalies kampeliuose. Bet ir juose nuo seno gyveno, savo valdose tvarkėsi, jas puoselėjo žmonės. Užsimota juos iš ten bet kokia kaina išvyti, priversti užleisti vietą kitiems. Vadovautasi ne teisingumu, o principu „Tikslas pateisina priemones“. Vieni kurpė palankius įstatymus, jų papildymus ir pataisas reikiamu momentu,  kiti juos ir juose paliktas spragas „vertė kūnu“, treti stengėsi užtikrinti „teisėtumo“ vykdymą. „Antstoliai“ – kampuoti, skustagalviai berniukai zujo paežerėse ir pamiškėse, ten buvusių sodybų ir vienkiemių šeimininkus įkalbinėjo už grašius parduoti savo valdas. Nesutarus, bauginta iškalbingomis užuominomis apie gyvenime pasitaikančius sodybų gaisrus, kaulų lūžius, kitas daugiau ar mažiau šiurpias nelaimes...

Žemėtvarkoje ne vien užkietėję biurokratai dirba

     Iš K.Vasilevskajos jos paveldėtina sodybvietė paežerėje nugvelbta šiek tiek kitaip. Senolė buvo paprasčiausiai apgauta. Daugailių žemėtvarkos tarnybos darbuotoja ją įtikino, kad palikti prašymą dėl tėviškės nuosavybės atkūrimo nėra reikalo, nes esą jos senelis ir tėvai jokios nekilnojamojo turto nuosavybės neturėjo ir jai nėra ko paveldėti. „Žemėtvarkoje nėra jokių jų nuosavybę patvirtinančių dokumentų. Palikti prašymą nėra jokios prasmės“, - 1999 m. aiškino žemėtvarkos tarnybos atstovė, nors nuosavybę liudijantys dokumentai iš centrinio archyvo tarnybai buvo perduoti dar 1996 m. Suklaidinta senolė pakluso ir keletą metų dėl jai nežinomo, bet priklausančio palikimo niekur nebesikreipė tol, kol baigiantis 2007 m. giminės ir vaikystės kaimynai nepapasakojo, kad ir senelis, ir tėvas nuosavybės teise tikrai valdė 0,51 ha paežerės su sodybos pastatais ir 0, 0165 ha ežero. K.Vasilevskaja 2008 m. vasario 29 d. vėl nuskubėjo pas Daugailių žemėtvarkininkus. Žemėtvarkos specialistė Nijolė Pladienė neneigė, kad K.Vasilevskajos senelis ir tėvas iki nacionalizacijos buvo nekilnojamojo turto savininkais. Ji ne tik įregistravo K.Vasilevskajos parašytą prašymą dėl paveldėtos sodybvietės nuosavybės atkūrimo, bet ir patarė, paaiškino, kokius papildomus dokumentus būtina pristatyti, ką  reikia daryti, kad būtų  atnaujinti įstatymais nustatyti ir prieš kelerius metus pasibaigę tų dokumentų pateikimo terminai.

Senolė solo, valdininkai choru

      Tai, kad išlindo yla – atsirado tikroji paklausaus sklypo savininkė, žemėtvarkininkų nenudžiugino. Nei jai po kojomis kilimą tiesė, nei su gėlėmis sutiko. Bet ir neišsigando. Juodas darbas jau buvo padarytas ir pamirštas: sklypas nugvelbtas, pasak jų, kitiems padalintas ir kaip nuosavybė įteisintas teisėtai. Per 17-ą žemės reformos metų žemėtvarkos vadovai ir jų pavaldiniai jau buvo išmokę ne tik svetima žemėvalda bei teisės normomis manipuliuoti, bet ir rašyti, kaip esą stropiai vadovaujasi čia pat jų žemiau išvardijamais įstatymais, įvairias situacijas reglamentuojančiais straipsniais, dalimis bei punktais, o žemės tvarkytojų darbo rezultatų negiriantieji, jais nepatenkintieji esą yra neišprusę, nesiorientuoja situacijose, jas supranta ir vertina ne taip, kaip nori, aiškina ir stengiasi įtikinti savo darbą išmanantys jų žemėvaldų tvarkytojai. Jiems nepritarti negali ir šių eilučių autorius. Žmonėms pakvietus, per trečią dešimtmetį vykdomos žemės reformos laikotarpį ne vieną ir ne keliolika kartų teko dalyvauti pretendentų į nuosavybę susitikimuose su žemėtvarkininkais ir/ar su kontroliuojančių institucijų, įvairaus lygio valdžios atstovais. Asmeniniame archyve sukaupta kalnai juose padarytų nuotraukų bei garso įrašų. Jie vaizdžiai primena, kaip vieni ašarodami, kiti pakeltu balsu ir aštresniais išsireiškimais žemės tvarkytojų, matininkų adresu tiesiai šviesiai rėžė „ditirambus“ apie jų skelbiamą ir faktinį meistriškumą, teisingumą, savo darbo išmanymą. Vienur choru buvo teigiama, kad žemė, kurią nuosavybės teise valdė kelios tos pačios šeimos kartos, yra atimama, nurėžiama ir raikoma, dalijama kažkokiems atėjūnams, o giminės tęsėjai - nuosavybės perėmėjai „tremiami“ į atokius pelkynus ir žvyrynus.  Kitur – kažkam panorėjus, „neklystantiems“ žemėtvarkininkams patvarkius, sklypai natūroje, dokumentuose ir ortofoto nesutapo, „netilpo, lipo, dengė, stumdė“ kaimynų valdas. Treti choru drebino, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA), žemdirbius apdalino baudomis ir sankcijomis už tai, kad šie pasėlius deklaravo nepamatavę laukų, o pagal žemėtvarkos pateiktuose dokumentuose nurodytus įbraižymus ir laukų plotų dydžius. Tikrindami deklaruotus laukus, NMA tikrintojai aptiko dešimtis laukų, kurių plotai natūroje skyrėsi nuo įrašytų dokumentuose. Sąrašą būtų galima tęsti, bet iš „chorų karų“ grįžkime prie senolės K.Vasilevskajos „solo“ prieš žemėtvarkininkų ir valdžios bei kontroliuojančiųjų institucijų atstovų „chorą“, tiksliau – jų „kūrinių“, aprašytų ir sugulusių glėbiuose senolės sukauptų dokumentų.

„Bobute, šaukštai po pietų“

     Už tai, kad 2008 m. vasario paskutinę dieną Daugailių žemėtvarkos padalinyje buvo priimtas ir įregistruotas prašymas atkurti nuosavybę į tėvų turėtą valdą, žemės tvarkytojų viršininkai savo pavaldinės nepagyrė. Bet K.Vasilevskajai buvo „jautrūs, mielaširdingi ir teisingi“ – jau patvirtino, jog žemėtvarkoje turi dokumentus, kurie rodo, kad jos senelis ir tėvas iki nacionalizacijos buvo ir žemės, ir ežero dalies savininkais. Nespėjo senolė apsidžiaugti, kai jai buvo išrėžta: „Atkreipiame jūsų dėmesį, jog esate praleidusi įstatymų nustatytus terminus prašymui ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui. Laiku nesikreipėte, todėl Jūsų paveldima žemėvalda buvo  priskirta laisvos valstybinės žemės fondo žemei. Joje kitiems piliečiams suformuoti lygiaverčiai sklypai ir atkurtos nuosavybės teisės. Tada buvusių savininkų Deniso ir Petro Ščerveninų valdyta žemėvalda tapo valstybės išperkama žeme ir joje atkurti jums nuosavybės teisių, grąžinant žemės sklypą natūra, negalime. Siūlome kreiptis į teismą dėl prašymo pateikimo termino atnaujinimo, jei praleidote jį dėl svarbių priežasčių“, - žvelgdami į sutrikusią, sugniuždytą, pačių 1999 m. apgautą ir suklaidintą senutę, šypsojosi žemėtvarkininkai. Jie nesitikėjo, kad prieš keletą metų pasibaigęs terminas bus atnaujintas ir buvo ramūs, kad jų 1999 m. apgaulė neišaiškės, nes „ją patvirtinančių dokumentų nėra, o žodžių prie bylos neprisiūsi“. Todėl drąsiai demonstravo savo „žmogiškumą ir jautrumą“ - senolę „auklėjo“ ir jos ūpą „kėlė“ kartodami: „Šaukštai po pietų. Pražiopsojai - pati kalta“. K.Vasilevskajai neliko nieko kito, kaip ieškoti teisybės teismuose, rinkti jiems reikiamus dokumentus. Devynerių metų našlaite tapusiam vaikui ir jį priglaudusiai garbaus amžiaus močiutei pokariu rūpėjo kaip išgyventi, o ne kaip kaupti ir išsaugoti mergaitės giminystę su tėvais, seneliais patvirtinančius dokumentus, tėvų santuokos, gimimo, mirties liudijimus. Kol ne tik po dešimtmečių, bet ir santvarkų pasikeitimo jie buvo rasti ar atkurti, K.Vasilevskajai teko minti „kryžiaus kelius“ – ne vieną kartą kreiptis, maldauti klerkų civilinės metrikacijos skyriuje, Utenos apskrities bei Lietuvos centriniame valstybės archyve, kitose valdžios institucijose, kol gavo tai, ką galėjo gauti atėjusi pirmą kartą. Kai kurie juridinę reikšmę turintys faktai buvo nustatyti teismo sprendimu.

Prašymą prašymu pripažino tik „gimusį“ po devynių mėnesių „išnešiojimo“

     Galop būtini dokumentai buvo surinkti ir Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu atnaujino terminus K.Vasilevskajai „pateikti prašymui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams atkurti nuosavybės teises į Petro Ščervenino ir Deniso Ščervenino iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, esantį Brinkliškio k., Daugailių sen., Utenos r.“. Priimdama išvadą, kad „termino praleidimas sietinas su aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios, o ne su pačios pareiškėjos nerūpestingumu ir aplaidumu“, teisėjų kolegija rėmėsi ne tik dokumentais, kad K.Vasilevskaja po 1999 m. daug kartų buvo gydoma ligoninių stacionare bei ambulatoriškai, bet ir byloje turima, nepaneigta medžiaga, jog „1999 m. Daugailių žemėtvarkos skyriuje pareiškėjai buvo suteikta netiksli informacija, neįsigilinus į tarnyboje turimą archyvinę medžiagą“. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2008 m. lapkričio 22 d. Po savaitės teismo sprendimo kopija atgulė ir ant žemėtvarkininkų stalo. „Į Utenos rajono žemėtvarkos skyrių Daugailių seniūnijoje, kartu su prašymu pateikdama ir dalį giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinančių dokumentų, Jūs kreipėtės 2008-12-02. Tai buvo Jūsų pirminio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą padavimo data“, - ne tik žodžiu, bet ir pačių pasirašytuose raštuose K.Vasilevskajai bei jos prašymus/skundus persiuntusioms institucijoms tvirtino ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos direktorius Kazys Maksvytis, ir tos pačios tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjas Eugenijus Skardžius, ir kiti žemėtvarkos klerkai. Kad 1999 m. žemėtvarkos tarnyboje senolė buvo apgauta, suklaidinta ir priimti jos prašymą dėl nuosavybės atkūrimo nesiteikta, bei apie tai, jog prieš devynis mėnesius iki „pirminio prašymo“ Daugailiuose buvo įregistruotas kitas, žemės tvarkytojai iki 2010 m. pavasario tylėjo, „nežinojo“ ir nesigyrė.

Kam kokie terminai taikomi lemia akių spalva

     Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 10 str. 1 d. reglamentuota, kad piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi pateikti iki 2001m. gruodžio 31 d. To paties str. 4 d. nurodyta, jog piliečiai kartu su prašymu turi iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Remdamiesi šiomis įstatyme nurodytomis datomis, žemėtvarkininkai ne tik K.Vasilevskajai, bet ir šimtams kitų pretendentų į nuosavybę rėžė „šaukštai po pietų“ ir tvarkėsi, kaip kuris norėjo. Tuo tarpu mažai kas iš vejamų pretendentų žinojo, kad įstatymų leidėjas ilgą laiką pratęsinėjo terminus prašymams dėl nuosavybės atkūrimo paduoti. Taip buvo suteikiamos galimybės ne tik „saviems“, bet ir kitiems, nepriklausomai nuo pavėlavimo priežasčių laiku to nepadariusiems pretendentams paduoti prašymus be jokių negrįžtamų praradimų už termino praleidimą. Galutinis terminas dėl prašymų pateikimo buvo apspręstas tik 2004-10-12 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. pakeitimu Nr. IX-2490. Iki jo įsigaliojimo valstybinė laisva žemė buvusių savininkų valdose neturėjo atsirasti ir joje „perkėlimui“ lygiaverčiai sklypai neturėjo būti formuojami. Bet įstatymai sau, žemėtvarkininkai sau. Jei patinka kažkieno akių spalva ar dar kuo nors sugundo, kai kurie žemėtvarkininkai leidžia sau spjauti ne tik į sąžinę, žmoniškumą, padorumą ir kitas vertybes, bet ir į įstatymus - jų nepaiso, interpretuoja bet kaip, kad tik patenkintų kažkieno užgaidas.

Įmitę žemgrobiai ir be širdies stimuliatorių laiką lenkia

     Ne išimtis ir Utenos apskrities žemės tvarkytojai. Iki 2005 metų, iki terminų suėjimo jie nesėdėjo rankas sudėję, laiko tuščiai ir veltui neleido. Nelaukė ne tik kol baigsis kelis kartus pratęsti, bet ir poros savaičių negalėjo iškęsti iki įstatyme pirmą kartą nurodyto termino. Žemėtvarkininkų parengti dokumentai, kuriais K.Vasilevskajos paveldėtina žemėvalda buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui, Utenos apskrities viršininkui Viliui Cibulskui buvo pakišti ir jo įsakymu Nr. 10-08-401 gal užsimerkus, lengvabūdiškai, „gal niekas neišknis“ buvo patvirtinti bei pasirašyti jau 2001-12-14 d. Pasisekė. Patiko. Niekas nei „kniso“, nei  „prisikniso“.  Tad po devynių mėnesių, 2002 m. rugsėjo 30 d. jau drąsiau gimė ir kitas „priešlaikinis“, iki įstatymais nustatytų terminų „nedanešiotas“ to paties apskrities viršininko įsakymas „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Utenos rajone“. Juo K.Vasilevskajos paveldėtino sklypo pirmoji dalis buvo įteisinta kitam savininkui kaip lygiavertis sklypas. Likusias dvi iš K.Vasilevskajos nugvelbto sklypo dalis kitiems savininkams savo 2005-10-05 d. įsakymu Nr. 16-791 įteisino ir kitas Utenos apskrities žemės tvarkymo departamento direktorės Irenos Guigienės vadovaujamų žemės tvarkytojų „pakištas“ apskrities viršininkas Ričardas Sargūnas. Bet tuomet K.Vasilevskaja dėl tokios žemėtvarkininkų bei apskrities viršininkų veiklos nesisielojo. Įtikėjusi - o kaip kitaip: juk „kompetentinga valdžios atstovė išaiškino“ -  žemėtvarkininkų jai 1999 m. išsakytais žodžiais, ji dar  nė nenutuokė, kad yra paveldėjusi nemenką turtą ir šiais įsakymais jai turėjusi priklausyti nuosavybė buvo išparceliuota. Tik nuo 2007 m. pabaigos, kai yla išlindo - apgaulė išaiškėjo, žarijas iki šių dienų ant gyvos žaizdos beria ir žarsto ne tik žemėtvarkininkai, žemgrobių globėjai, bet ir jų suklaidinti kai kurie valdžios ir kontroliuojančiųjų institucijų atstovai. Dėl šeštus metus patiriamos neteisybės, žeminimo, įžeidinėjimų ir užgauliojimų senolei vaistus reikia nebe gerti, o valgyti kilogramais. Kad palaikytų gyvastį, net su širdies stimuliatoriumi prieš metus teko „susituokti“... Blėstančios stiprybės ir vilties moteriai teikia tik įtikėjimas, kad teisingumas anksčiau ar vėliau laimi. Įdomu, ar senolei padarytą skriaudą ištaisyti galintys ir privalantys tuo bent kiek tiki?

 

„Kas iš tų glėbių tuščio atsirašinėjimo? Juo galėčiau apkloti pusę iš manęs pavogtos žemės. Ne jos senatvėje, o teisybės man reikia! Gal tą žemę aš pati žemgrobiams padovanosiu, kad nors kiek jie susigėstų, sąžinės likučiai prabiltų“, - nuoskaudą lieja žemgrobių ir jų užtarėjų skriaudžiama K. Vasilevskaja.

Utenos apskrities žemės tvarkymo departamento direktore dirbusiai Irenai Guigienei dėl kai kurių pavaldinių piktnaudžiavimo, netinkamo darbo daug kartų teko ginti departamento „mundurą“. Direktorė žinojo ir apie K.Vasilevskajai padarytą skriaudą, bet senolės neatsiprašė, atitaisyti jai padarytos skriaudos „košę užvirusių“ pavaldinių neprivertė.

Dirbdamas apskrities viršininku, vėliau pavaduotoju, kuravusiu ir žemės reformą Utenos apskrityje, Vilius Cibulskas gerai žinojo ir valdė žemės tvarkytojų darbo plonybes.

Nemenką K.Vasilevskajos tėviškės dalį kitiems įteisino ir buvęs Utenos apskrities viršininkas Ričardas Sargūnas.

Akivaizdžiai matomų, net antstolio faktinių aplinkybių nustatymo protokolu patvirtintų buvusių pastatų pamatų, ant kurių patys klupinėjo, „kruopštūs“ žemės tvarkytojai „nepastebėjo“, jokiuose žemėtvarkos dokumentuose nepažymėjo.

Šarūnas Preikšas „Euro press service“ (EPS)