MuzikantaiEuroplius - tai aktualios naujienos verslui ir kiekvienam lietuviui

PradžiaLietuva

Melo kojos trumpos, bet eina toli

23/05/2013

Taip pat skaitykite

Gautas patvirtinimas apie Pakistane nužudytą lietuvį Į Baltijos jūrą išleisti muziejuje slaugyti ruoniai Lietuvoje nuo gamtos stichijų nukentėjo 4 kartus daugiau automobilių Internete paviešinti galbūt Lietuvos diplomatų pokalbių įrašai - informacinė provokacija, teigia L.Linkevičius

„Esu apgauta ir apvogta. Iš tėvų paveldėtos žemės neatgavau. Be mano žinios ją išsidalino ir pardavė žemgrobiai, o aš ir senatvėje neturiu nuosavo lopinėlio, kur galėčiau pensininkės stalui daržovių užsiauginti. Vaikų neturiu, vyras mirė. Neturiu, kas padėtų ir apgintų. Siekdama teisingumo, kreipiuosi į visas įmanomas, teisingumą užtikrinti galinčias institucijas. Sulaukiu tik formalaus atsirašinėjimo. Daug kur iš manęs tiesiog tyčiojasi, žemina, įžeidinėja, grasina. Kai kas net svarbius dokumentus paėmė, negrąžina ir šaipydamiesi sako, kad jų nematė.  Pavargau, kartais visai jėgų neturiu, bet apsisuku, einu vėl ir vėl. Teisybė juk turi nugalėti! Padėkite, pasidomėkite, parašykite, kad ir kiti žinotų“, - atvykusi į redakciją, susijaudinusi kalbėjo uteniškė Kilikėja Vasilevskaja. Matydami jos skausmą, bejėgiškumą prieš žemgrobius bei galingus, įtakingus jų globėjus, nusivylimą Lietuvos valdžios institucijomis, prigesusią viltį ir neišblėstantį norą teisingumo, negalėjome likti šalti, abejingi ir neatsiliepti į senjoros pagalbos šauksmą.

„Išmaniųjų“ išmonė – „perkelti“ žemę, mišką, vandenis

     Jau pirmo pokalbio metu supratome ir žurnalistinio tyrimo metu įsitikinome, kad vėl susidūrėme su ne kartą tyrinėta, aprašyta, Lietuvoje tipine, daug kam iki skausmo pažįstama, savo kailiu patirta žemgrobystės situacija. Trečią dešimtmetį gyvename nepriklausomybę atkūrusioje šalyje, bet ir šiandien ne dešimtimis ir šimtais skaičiuojami tie, kuriems negrąžintas okupantų atimtas ir nacionalizuotas nekilnojamasis turtas. Planuotai ir žadėtai seniai baigti žemės reformai pabaigos nematyti. Tik ar galėjo būti kitaip, kai godūs veikėjai ėmėsi ne teisingo, kiekvienam turėtų ar paveldėtų žemės sklypų grąžinimo, o sumanė žemės reformą „patobulinti“ moraliai bei juridiškai daugiau išprususiam ir nedegradavusiam pasauliui nesuprantamomis, sveiku protu nesuvokiamomis išmonėmis – iš vienos į kitą vietą „perkelti“ tėvų, senelių turėtą žemę, mišką, vandens telkinius. Net megztą beretę užsimaukšlinęs „patriarchas“ nedelsė įforminti savo nuosavybę į kadais giminėms priklausiusį nekilnojamąjį turtą, iš Anykščių rajono „išsikelti“ žmonos paveldėtą žemę, „kažkokį ten tvartelį“. Iškreipta žemės reforma vyko ne stichiškai, o skustagalviams metodiškai bauginant ir verčiant gražiausių, vaizdingiausių, derlingiausių Lietuvos kampelių gyventojus palikti jų, tėvų bei senelių nuosavybėje buvusias, prakaitu laistytas, basomis išvaikščiotas tėviškes, kad jose galėtų įsikurti kiti.

Iš klaidų mokytis nepriimta

     Taip tūkstančiai derlingų hektarų tapo „berniukų“, įvairių „agrovillų“  nuosavybe, vaizdingos pamiškės ir vandens telkiniai buvo aptūpti įtakingų bei staiga atsiradusių turtingų, niekada tuose kraštuose negyvenusių veikėjų. Lyg grybai po lietaus dygusias jų keliaaukštes vilas net ir ten, kur jokių pastatų buvus niekas neregėjo ir neprisiminė, bei vandens telkinius apjuosė kitiems  priėjimą prie jų ribojančios tvoros ir grėsmingi, gero nežadantys užrašai „Privati valda“. Ir visa tai buvo daroma teisėtai. Mat prie valdžios vairo stojusieji nesnaudė: dienomis naktimis kurpė žemgrobystei palankius įstatymus, jų papildymus, pataisas bei pataisų pataisas. Jos galiodavo kol „elitas“ susitvarkydavo ir buvo staiga keičiamos, kad „runkeliai“ ar „šunauja“ negalėtų sekti „pateptųjų“ pėdomis. Už piktnaudžiavimus ir aplaidumą atsakė ir atsako ne sprendimus priėmę asmenys, bet bevardė „sistema“. Taip kaltininkai išvengia atsakomybės, o valstybė ir piliečiai patiria skriaudą ir nuostolius. Tokiu būdu sudaromos idealios sąlygos korupcijai, diskredituojamos dorovinės vertybės. Žmonių akyse prarandamas pasitikėjimas valdžia, o kartu – ir valstybe. Ypač didelę grėsmę viešajam interesui kelia sritys, kur korupciniai ryšiai sieja valstybės, piliečių, verslo ir politikos institucijas. Kad būtų atkurtas teisingumas, padarytos, švelniai tariant, klaidos turėtų būti pripažintos ir ištaisytos.

Špygą bobutei, o ne paveldėtą ežero pakrantę

    Nepasisekė prieš trejus metus į aštuntą dešimtmetį įkopusiai močiutei. Ne tik dėl to, kad likimas nuo vaikystės nelepino, nutiesė vaiko pečiams nelengvų iššūkių kupiną gyvenimo kelią. Nesulaukus nė ketverių, neteko tėčio, įkopus į dešimtuosius – užgeso ir mama. Našlaitei teko glaustis, augti ir bręsti pas karo bei pokario metais negandų išsunktą, vargelį vargusią močiutę. Tuomet sovietiniai okupantai ir jų kolaborantai „tvėrė“ kolūkius, į juos varė kaimo žmones. Kad palengvintų močiutės ir savo dalią, galėtų išgyventi, kokią drapaną ir apavą bent žiemai įsigyti, devynmetė mergaitė pati atėjo į kolūkio kontorą, pasiprašė priimama į kolūkio narius ir tapo kolūkiete. Taip buvo tada, vargo dešimtmečiais užklotoje vaikystėje. Jos aidai gyvi ir šiandien. Nors išliko ir riogso tik žole užžėlę samanoti pamatai, K.Vasilevskaja prisimena namus, kuriuose su mama gyveno, kurioje jų pusėje daržus ravėjo, serbentus skynė, obuolius rinko, kur bėgdavo į sodybas pas senelius, kitus gimines. Bet nei vaikystėje, nei garbaus amžiaus sulaukus ji nežinojo, kieno nuosavybe buvo ta žemė ir pastatai. Giminėms ir sutiktiems kraštiečiams klausiant, ar susitvarkė, atgavo iš tėvų paveldėtą, jų nuosavybėje buvusią tėviškę, K.Vasilevskaja neatidėliodama, dar 1999 metų vasarą pasiteirauti apie tėvų turėtą nuosavybę nuskubėjo į Utenos rajono Daugailių žemėtvarkos skyrių. Ne viena, o su giminaite Aldona Kartašova už parankės. Moterėlėms buvo išrėžta ir, baksnojant į žemėlapius, kitus dokumentus, patikinta esą „nei K.Vasilevskajos tėvas, nei jo brolis ir seneliai nuosavos žemės bei pastatų neturėjo, jų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų žemėtvarkos skyriuje nėra“.

Melas ne yla, bet išlenda

    Daugailių žemėtvarkos specialistės įtikinta, kad iš jos nepriims jokio pareiškimo, nėra jokio pagrindo rašyti ir žemėtvarkos tarnybai palikti prašymą dėl nuosavybės teisių į tėviškę bei jos nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nes ji esą jokio nekilnojamojo turto nepaveldėjo ir nepaveldės, kadangi tėviškė esą nebuvo tėvų nuosavybe, K.Vasilevskaja dėl jos nebekvaršino sau galvos ir rūpinosi savo gyvastimi – dažnai gydėsi ligoninėse. Prabėgo vos ne aštuoneri metai, kol pradėjo aiškėti žemėtvarkininkų apgaulė ir kita K.Vasilevskajos „bėda“. Pasirodo, jos tėvas Petras Ščerveninas Utenos rajono Daugailių seniūnijos Brinkliškio kaime nuosavybės teise valdė ne tik 0,51 ha žemės, bet ir dalį ežero, tuomet vadinto Unkštežerio, o dabar - Brinkliškio vardu. „Bėda“ yra tai, kad sklypas yra ne kokiame atokiame šabakštyne, o pačioje ežero pakrantėje ir jo dalis ribojosi su ežeru. Be to, sklype buvo du gyvenamieji ir vienas ūkinis pastatai (dabar likę tik jų pamatai ir išmūrytas rūsys). Sengalvėlės paveldėtas, bet jai neatiduotas sklypas su be didelio vargo ir kyšių statybas paežerėje leidžiančiais pamatais yra paklausus, brangus, daug ką viliojantis, gundantis pamiršti sąžinę ir rizikuoti. Juolab žinant, kad tėra vienintelė garbaus amžiaus ir ne itin kokios sveikatos paveldėtoja. Kad K.Vasilevskajos tėvas turėjo nuosavos žemės, dalį ežero bei namų valdą, teigia ne tik Daugailių krašto senbuviai, kitur persikėlę išeiviai, bet ir jausmams, melui, papirkinėjimui nepasiduodantys dokumentai.

Viena žemėtvarkininkų apgaulė subliuško

     Sakydama, kad nėra, žemėtvarka neturi K.Vasilevskajos tėvų nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinančių dokumentų, Daugailių žemėtvarkos specialistė melavo, slėpė tiesą. Net trejus metus iki K.Vasilevskajos atvykimo pasiteirauti dėl galimo žemės paveldėjimo Daugailių žemėtvarkos darbuotojai turėjo žemės planus, žemėlapius, kitus archyvinius dokumentus ir galėjo išsistudijuoti, mintinai išmokti, kur yra ir kam priklausė paklausiausi, įspūdingomis sumomis rinkoje vertinami sklypai, apžiūrėti juos natūroje. „Pareiškėja nurodo, kad ji į žemėtvarkos skyrių kreipėsi žodžiu pasiteirauti  apie Ščerveninų žemę, tačiau jai buvo atsakyta, kad tokių savininkų nėra. Tokį pareiškėjos paaiškinimą patvirtina teismo posėdyje liudytoja apklaustos A.Kartašovos parodymai, kuri parodė, kad 1999 metais kartu su pareiškėja važiavo į Daugailių žemėtvarkos skyrių pasiteirauti dėl pareiškėjos tėvo turėtos žemės, girdėjo žemėtvarkos skyriaus darbuotojos atsakymą, kad tokios žemės nėra. Šio pareiškėjos paaiškinimo surinkta bylos medžiaga nepaneigia. Lietuvos centrinis archyvas dar 1996 metais Daugailių agrarinės reformos tarnybai pateikė Utenos aps. Tauragnų vls. Brinkliškio k. žemės vienkiemiais išskirstymo 1935 m. plano eksplikaciją (b.l.18-19), todėl teismas daro prielaidą, kad 1999 metais pareiškėjai galėjo būti suteikta netiksli informacija (kalba netaisyta, - aut.)“, - Lietuvos respublikos vardu tvirtinama trijų teisėjų kolegijos pasirašytame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendime (Administracinė byla Nr. I-346-320-2008 m.). Apie K.Vasilevskajos tėvo nuosavybės teise valdytą žemę, joje buvusius pastatus bei ežero dalį liudija ir kiti Lietuvos centrinio valstybės bei Utenos apskrities archyvų pateikti to laikmečio dokumentų išrašai bei pažymos.

Senolę apvogė teisėtai

     Viena žemėtvarkininkų apgaulė subliuško, bet džiaugsmo ir laimės K.Vasilevskajai tai neatnešė. Greičiau priešingai. Lyg kokiuose „laukiniuose vakaruose“ ir tuomet šėlo beveik nežabojama, įtakingų valdžios veikėjų globojama žemgrobystė, negailestingai, be jokių skrupulų trypdama, iš savo kelio šalindama savo tėvų bei senelių žemės paveldėtojus, kitus pretendentus į žemgrobiams patinkančius sklypus. Pintose ir perpintose žemgrobystės džiunglėse teisingumui ir padorumui prasibrauti itin sunku, vietos jiems nenumatyta. Kol žemėtvarkininkės apgauta, suklaidinta K.Vasilevskaja buvo eliminuota „iš žaidimo“, savo tėviškės nuosavybe nebesidomėjo, kaip rodo dokumentai, jos paveldėtą ir jai priklausyti turėjusią tėvų žemę žemėtvarkos darbuotojai suskubo padalinti į tris dalis, prijungti prie kitiems žemės savininkams gretimai suformuotų sklypų ir įteisinti nuosavybę. Dalį K.Vasilevskajos tėviškės, lyg naujametinę dovaną, priešpaskutinę 2002 metų dieną Utenos apskrities viršininkas savo sprendimu Nr. 66160-40-13615 nuosavybės teise įteisino Konstancijos Rimkevičienės palikimo paveldėtojams. Kita dalis 2006 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 13-16316 nudžiugino Iriną Plotnikovą ir lygiai už poros mėnesių sklypą savo vardu perrašiusį panevėžietį Audrių Ulį. Likusi senolės tėviškės dalis tų pačių metų liepos 26 d. sprendimu Nr. 13-16850 leido džiugiai trinti rankas Antanui Stunžėnui bei iš jo sklypą kaip mat nupirkusiam kraštiečiui, Zarasų krašto gyventojui Irmantui Vitkauskui iš Antalieptės.  Žemėtvarkininkų pamaloninti žemės savininkai, kurių sklypuose buvo ir K.Vasilevskajos tėvui priklausiusi žemė, 2006 metų rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais savo sklypus pardavė, nes žemės natūroje jiems nereikėjo. Dalis iš paveldėtojos nugvelbtos žemės kitų sklypų sudėtyje galop „atsitiktinai“, „tai tik nekaltas sutapimas“, atsidūrė daug kam Lietuvoje žinomos ar bent girdėtos A.Boguševičiaus įmonės „Namudė“ apsukrių veikėjų rankose.  K.Vasilevskaja buvo ne tik apgauta, bet ir apvogta. Jos tėviškė apgaulės būdu buvo svetimų užvaldyta, išdraskyta ir išparceliuota. Ne bet kaip, o teisėtai, vadovaujantis išmintimi neblizgančiais, žemgrobystę puoselėjančiais įstatymais. Jais ne tik panaikintos galimybės K.Vasilevskajai ir kitoms panašiai apmulkintoms, suvedžiotoms žemgrobių aukoms atgauti natūroje buvusią tėvų nuosavybę, bet ir užtikrintas nedorų žemvaldžių net ir nesąžiningai, negarbingai įgyto turto neliečiamumas. Kur dar be Lietuvos tokie dalykai leidžiami, puoselėjami ir įtakingų valdžios veikėjų globojami?

Primelavę, kad tėvas neturėjo nuosavos žemės ir nėra ko paveldėti, žemėtvarkininkai Kilikėjos Vasilevskajos paveldėtą tėviškę suskaidė dalimis, išdalino ir įteisino kitiems. „Jaučiuosi ne tik apgauta, bet ir apvogta, paniekinta“, - skausmą ir kančią sunkiai tramdo K.Vasilevskaja.

Primelavę, kad tėvas neturėjo nuosavos žemės ir nėra ko paveldėti, žemėtvarkininkai Kilikėjos Vasilevskajos paveldėtą tėviškę suskaidė dalimis, išdalino ir įteisino kitiems. „Jaučiuosi ne tik apgauta, bet ir apvogta, paniekinta“, - skausmą ir kančią sunkiai tramdo K.Vasilevskaja.

Žemėtvarkininkės melą savo sprendime „įamžino“ ir Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija.

Su ežeru besiribojantis, 37 numeriu pažymėtas sklypas, jame buvę trys pastatai ir dalis ežero buvo K.Vasilevskajos tėvo nuosavybė. Tai patvirtinančius dokumentus žemėtvarkininkai turėjo nuo 1996 metų, bet 1999 m. K.Vasilevskajai tiesos nesakė, teigė esą jokių nuosavybę patvirtinančių dokumentų neturi.

K.Vasilevskajos paveldėta, bet jai nežinant žemėtvarkininkų tyliai kitiems išdalinta ir įteisinta tėviškė šiomis sutartimis naujųjų savininkų buvo parduota 2006 metais.

​​Šarūnas Preikšas „Euro press service“ (EPS)