MuzikantaiEuroplius - tai aktualios naujienos verslui ir kiekvienam lietuviui

PradžiaŠventės

Žmogui brangiausiam - žodžiai gražiausi

03/05/2013

Taip pat skaitykite

Lietuva sveikina JAV ketinimą rugpjūčio 23-iąją paskelbti Juodojo kaspino diena Klaipėdoje prasideda Jūros šventė Sekminės Lietuvių sodyboje 2013 Paramos renginys "SavaSavam"

Pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvos žemė kaip niekada tampa graži ne tik nuo žydinčių gėlių, bet ir nuo tądien pakylėtų, jausmingesniais būnančių žmonių šypsenų. Jeigu kasdienybės takuose vis stengiamės pralenkti laiką spręsdami savas problemas ir rūpesčius, tai Motinos dieną ieškome širdyse gražiausių žodžių, tinkamų tik Jai – vienintelei.

Pirmoji mamos dovana – gyvenimas

     Motina. Ar žinome brangesnį žodį? Nė vienas neprisimename, tačiau kiekvienas pirmą skiemenį tarėme „ma“. Būdami „didesni“, sulipdėme ir pirmą žodį. Koks jis buvo? Neprisimename, bet kiekvienas žinome – „Ma-ma“. Motina vadiname tai - kas brangiausia ir svarbiausia, tai - be ko negyventume. Sakome „Saulė - Motulė, Motina - Žemė“, garbinome deivę Žemyną. Lietuviams motina - amžina, lyg žemė, kuri nepaisydama negandų ir gamtos išdaigų, kasmet augina savo derlių. Visi kažkada buvome mažesni ir už aguonos sėklytę. Nesusiformavę, be akių spalvos, kaprizų. Glūdėjome po mamos širdimi ten, kur prasidėjo mūsų gyvenimas. Ten, kur buvo pati saugiausia vieta pasaulyje. Ten, kur buvo mūsų namai, kur Mama maitino mus savo krauju, subrandino ir įkvėpė sielą. Pajutusi kiekvieną mūsų virpesį ir ramindama savo širdies plakimu, Mama svajodavo, kaip mes juoksimės, tarsime pirmą žodį, žengsime pirmą žingsnį. Ir su nerimu laukė, kada išmuš valanda ir mūsų širdelės ims savarankiškai plakti. Ar kas mums davė ką daugiau, nei dovanojo Ji? Ar tai suvokėme, įvertinome, atsidėkojome Jai – Motinai - iki paskutinio savo atodūsio prisimenančiai kiekvieno savo kūdikio, vos išvydusio pasaulį, pirmąjį virktelėjimą ir netgi veido išraišką? 

Motinos meilę geriam negalvodami

     Ištrūkę iš motinos įsčių, nepajutome, kaip persiritome per kūdikystę ir nuriedėjome į basą, nerūpestingą vaikystę. Visus vaikiškus mūsų rūpesčius surinkdavo geros, šiltos Motinos rankos. Nuo darbų šiurkštokas jos delnas švelniai nubraukdavo nuo mūsų veido išsidraikiusius plaukus ir ašaras. Bet mums neužtekdavo laiko pasakyti „ačiū, Mamyte“. O Mama, mums nė nenutuokiant, kad dienas negrįžtamai Ji skolinosi iš naktų, visada turėjo kada ir mūsų skundus išklausyti, ir galvelę paglostyti. Mes nepamatėme, kada pabalo Mamos plaukai, apie akis atsirado naujos raukšlės. Net akių spalvos neprisiminėme. Jas pamatėme tik tada, kai kiti ėmė apie mūsų akis kalbėti, jas su Mamos lyginti. Dienomis naktimis gėrėme Mamos meilę negalvodami, nesvarstydami, žinodami tik tiek – mes Tavo vaikai, Mama. Nesikrimsdami, nesuprasdami ir nesusimąstydami, kodėl Mama slapta nusišluosto ašaras, nors akys ir ne visada būna liūdnos, savo svajones, džiaugsmus mielai dovanojame kitiems. Be dovanų nelieka ir Mama. Jai, deja, dažniausiai sukrauname savo nesėkmes ir rūpesčius. Nes širdimi, visa savo esybe jaučiame, jog geriau už Ją niekas mūsų nesupras, negins, nepaguos ir nepadės. Nes Motina yra tas mums artimiausias žmogus, kuris gali užimti geriausių draugų ir visų kitų vietas, bet niekas negali užimti ir pakeisti Jos.

Kol dar nevėlu

     Kol girdime Motinos širdies plakimą, alsavimą, žingsnių aidą, dažniausiai rimčiau nesusimąstome, kad visa tai nėra amžina, kad miela esybė tarsi siūlas vieną dieną nutrūks. Laiku neprieiname išvados, kad verta stabtelėti ir įdėmiai įsispitrinti į kiekvieną smulkmeną, įsiklausyti į kiekvieną Jos ištartą žodį, supratingai žvelgti į brangiausiuose ir nepakartojamuose veido bruožuose glūdinčias akis. Tik vargu ar dera į jas atvirai spoksoti tada, kai Mamai suvokus, jog, dėl su metais atslinkusios negalios, ji tapo vaikams našta, iš jų rieda neapsakomai sunkios, kančios pritvinkusios ašaros, o kadais buvusios lengvos ir darbščios rankos nusilpo, nebeklauso, nebepakyla jų nubraukti... Mamos įpratusios paverkti tyliai, neskaudindamos kitų. Deja, ir Mama šioje Žemėje yra tik svečias, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Nelauktai ir neišvengiamai išeidama, Ji palieka aibę prisiminimų, kuriuos, Jos ilgėdamiesi, nešiosimės visą likusį gyvenimą. Ir visada jausime, kad Mama nepailsdama žiūri į kelią ir laimina mus.

Pakol dienos kaip šventės, kaip žydėjimas vyšnios

     Motinos dienos šventė suartina. Šalia esančius ir po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius ji ragina, primena, kad jei ne kasdien, tai bent kartą metuose reikia stabtelti, susimąstyti apie patį brangiausią pasaulyje žmogų – Mamą. Nesvarbu, kad pasaulis sparčiai keičiasi. Nauji vėjai, nauji žmonės, nauji dievai. Deivė Žemyna liko tik pasakose, ją užgožė kitos. Ji apsilanko tik tada, kai prisimename senuosius laikus, ikikrikščioniškas šventes ir tradicijas. Tačiau ne tik į deivių laikus, bet ir į neseną vaikystę, kada tikėjome ir gerosiomis deivėmis, ir savo mamomis (ar tik ne jos ir buvo tos gerosios deivės?), kad ir kaip trokštume, nors akimirkai nebepareisime. Vieni galbūt tam, kad galėtume vėl įsikibti į mamos ranką, kiti – ištaisyti savo klaidas. Gerai būtų... Bet puikiai žinome, kad taip jau nebus, kad jokių laiko mašinų nėra. O laikas nelaukia, yra negailestingas. Todėl, užuot vaikiškai svajojus ar liguistai graužusis, verčiau pasinaudoti bent ta proga, kurią mums teikia pirmasis gegužės sekmadienis. Kad ne tik rytoj, bet ir po valandos ar dar greičiau nebūtų jau per vėlu. Juk dar Seneka laiške Liucilijui rašė: „Jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažiau nuo rytojaus priklausysi. Beatidėliojant ir gyvenimas prabėgs...“. Deja, naujos kartos žmonės pasaulį suvokia jau kitaip. Anksčiau motinystė buvo suprantama sąvoka, o dabar diskutuojama, ką reiškia būti motina.

Motinystės puokštėje ne tik laimės žiedai

     Jau ne visi suvokia, kad motinystė yra kur kas daugiau nei sąvoka, kurią gauname moterystę ir biocheminę gyvybės pradžios reakciją kartu sudėję. Kad kiekviena moteris, nešiojanti po širdimi naują gyvybę, yra kaip Dievas ir daro dieviškus stebuklus – šiam pasauliui dovanoja naują gyvybę, naują žmogų. Kad motinystė - tai pašaukimas ir pasiaukojimas, kada laimės, kada, deja, ir skausmo žiedų dovanojantis.  Dainuojama  apie mamų kantrybę ir apie tai, jog mamos savo vaikų neteisia, o tik tyliai paverkia ir jiems atleidžia. Bet ar visos motinos vertos dieviško pagerbimo? Ar vaikai gali teisti savo mamas, bent jau tas, kurios juos paliko likimo valiai gyvybės langeliuose arba išrūko į didmiesčius ar užsienius laimės ieškoti, žadėjo grįžti, bet negrįžo?  Puikiai žinome, kad gyvenimo sąlygos kartais verčia daryti vienus ar kitus vaiko atžvilgiu neigiamus, netgi skaudžius sprendimus. Tik ar atsakomybė už vaiką neturi visada būti aukščiau už materialinę gerovę? Prisiminkime savo tėvų, senelių istorijas. Po karo, gyvendamos pusbadžiu, turėdamos daug vaikų, žuvusių vyrų našlės neatsisakydavo savo vaikų. Tuomet šeimos vertybių skalė buvo aukštesnė. Tame varge vaikai užaugo puikiais žmonėmis, suprantančiais, ką reiškia vargas ir kito žmogaus skausmas. Dėl materialinio pritekliaus aukoti savo vaiko gerovę ar net suluošinti jį visam gyvenimui - bet kokie pasiteisinimai buvo nepriimtini. Visos suprato, kad už vaiko teisę gyventi ir juo geriausiai pasirūpinti gali tiktai mama. Prieš tokias motinas-angelus maža nulenkti galvą.

Motinos dienos ištakos

     Tradicija švęsti Motinos dieną kilo ne iš bažnyčios, kaip kartais teigiama. Jos istorija yra įdomi ir veikiau pasaulietinė. Anglijoje dar XVII a. buvo švenčiama Motinystės diena. Atskirai gyvenantys vaikai kartą per metus atvažiuodavo pas motinas su savo pyragu, eidavo į pamaldas, o paskui būdavo iškilmingi šeimos pietūs. Šiais laikais Anglijoje Motinos diena švenčiama anksčiau nei Lietuvoje - ketvirtąjį gavėnios sekmadienį. JAV 1907 m. amerikietė Ana Džervis (Anna Jarvis) savo miestelio bendruomenėje sumanė paminėti savo mirusios mamos atminimo dieną. Daug kam ši mintis pasirodė labai šilta ir prasminga. Pradėta švęsti pagarbos ne tik mirusioms, bet ir gyvoms motinoms diena, ir ji po septynerių metų (1914 m. gegužę) tapo oficialia JAV švente. Iš ten atėjo paprotys raudonus gvazdikus dovanoti gyvoms mamoms, o baltus skirti mirusioms mamoms atminti. Lietuvoje Motinos dienos šventės gimimo data laikoma 1929 m. kovo 24 d. Tokį nutarimą priėmė Katalikių moterų draugija. Ji sušaukė moterų organizacijų atstovų susirinkimą ir per jį nutarė Motinos dieną švęsti pirmąjį gegužės sekmadienį. Tų metų gegužės 2 dieną į Lietuvos visuomenę per radiją kreipėsi tuometis valstybės prezidentas Antanas Smetona. Jis pabrėžė didelį motinos vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Kvietė prisiminti ir pagerbti Mamą, palinkėti Jai sveikatos, pasimelsti už Ją per bažnytines pamaldas ir šeimose, nes iš tiesų tai labai prasminga ir gražu. Motinos dienos šventimo ištakoms Lietuvoje didelės įtakos turėjo ir Katalikų bažnyčia. Toji diena gražiai sutapo su gegužinėmis pamaldomis bei Marijos - Jėzaus Motinos - pagerbimo tradicija. Ypač pagarba Motinoms ir Jų vaidmuo Lietuvoje išaugo per XVII-XX amžius, kai vyrai ir sūnūs žuvo sukilimuose, karuose, kai buvo tremiami į Sibirą, mirė kalėjimuose ir lageriuose.

Be vardų ir pavardžių - visoms ir kiekvienai

     Motinos dienai gamta dovanoja pirmuosius nuostabiausius žiedus, paukštelių giesmes ir treles, bitės dūzgesį, šilumą. Ir mes esame gamtos vaikai. Švelniai prigludę, šiltesniu žvilgsniu, tylesniu, bet aiškiai girdimu balsu dėkojame Jums, Motinos, už suteiktą gyvastį, už bemieges naktis, už vargą ir pasiaukojimą, kol išauginote, „padarėte“ mus žmonėmis, pergyvenate, patariate ir auklėjate savo vaikus, nors ir jų smilkiniai seniai žili... . Jei nebegalime ir niekada negalėsime padėkoti apkabinę, suklumpame prie kapo, mintimis esame kartu, girdime Jūsų raminantį balsą, jaučiame glostant švelnias Jūsų rankas. Jums, mylimos Motinos (kaip norėtųsi šiuo šventu žodžiu vadinti visas vaikus gimdančias moteris), gražiausi linkėjimai, jausmai ir žodžiai. 

 

Šarūnas Preikšas UAB "Euro Press Service"