Anądien per radiją girdėjau vieną moteriškę pasakojant apie dukros vestuvių šventę, kokia puiki tai buvo šventė, kokie geri muzikantai ir apskritai, kaip jai patiko dukros vestuvės... Natūraliai iškilo klausimas, o pačiai dukrai patiko jos vestuvės? Būtent - ne mamai, tėčiui, visoms tetoms ir net ne diedukui, o jai ir jos vyrui, t.y., žmonėms, kurių šventė tai ir turėjo būti.
Nepaslėpsiu švelnios ironijos ir sarkazmo, tačiau per dažnai tenka susidurti su aibe situacijų, kai vestuvių šventė daroma pagal senus standartus ir tėvų bei kitų vyresnio amžiaus žmonių supratimą „taip turi būti“ arba „pas mus taip buvo“. Viskas keičiasi, mielieji, viskas...
Gal teko girdėti tokį seną posakį: „kas netobulėja, tas pasmerktas išnykti“? Taigi... Pasistengsiu su saikinga sarkazmo doze aprašyti standartines lietuviškas vestuves. Jos prasideda apie 7 – 8 ryto (merginoms - 5 – 6 h), kadangi reikia šukuotis, dažytis, rengtis, o visa vestuvių diena kiek primena ištvermės maratoną „Vestuvių para“. Ir kaip neprimins, jei būtinai reikia tuoktis dviejose vietose, bažnyčioje ir BŪTINAI civilinės metrikacijos skyriuje, nes taip yra per amžių amžius amen. Tiesa, paprastai bažnyčia pasirenkama kuo populiaresnė ir arčiau miesto centro, kur santuokos kepamos kaip karštos bandelės šeštadieniais turgaus kepyklėlėje.
Po to seka privalomosios atrakcijos – minimum 2 valandos fotosesijos, kepinant 32 laipsnių karščiui (pamiršau paminėti, juk visa Lietuva stengiasi susituokti per liepos – rugpjūčio šeštadienius, nes „visi taip daro“), toks keistokas terminas „gamta“ (su privalomaisiais pageidautina kuo nešvankesniais žaidimais), iš kur galutiniai nusikamavę jaunavedžiai su visa palyda grįžta į šventimo vietą.
Vidutiniškai per metus tenka išgirsti 3 – 5 jaunavedžių nusiskundimus po „gamtos“: „Jėzau, kaip nenoriu baliaus!“ arba „Dar visą vakarą reikės atlaikyti, nežinau, kaip...“ Mielieji, įsisąmoninkite, kad vestuvių šventė – tai ne iškyla į gamtą, ne ekskursija po Lietuvą ar muziejus ir tikrai ne siekimas aplankyti ir nusifotografuoti kuo daugiau „gražių vietų“. O „vestuvinės“ ekskursijos ar iškylos paprastai organizuojamos esant žvėriškai dideliam laiko tarpui iki vakaro (3 – 5 val.), taigi gal tikrai verta pamąstyti apie neperkrautą vestuvių dienotvarkę?
Gerai, mūsų jaunavedžiai jau pervargę ir nusikamavę grįžta į šventimo vietą, kur jų laukia būrys artimiausių žmonių, pasiruošusių su jais džiaugtis jų švente (po to, kai jaunieji nusipraus ir bent kiek atgaus jėgas).
Kalbant apie vakarą, nesunkiai galima suskaičiuoti bene 20 privalomųjų ritualų. Tai ir tėvelių sutikimas su duona ir druska, ir jaunųjų bei liudininkų ar piršlių šokis, šeimos židinys, jaunavedžių tortas, jaunosios puokštė, keliaraištis, fejerverkai, vandens – dangaus žibintai ir aibė kitų. O jei dar prisiminsime rūtų vainikėlius, stalo užsėdimus, „komendantų“, „seselių“, „gaisrininkų“ rinkimus, linkėjimų knygas ir t.t. (jau nekalbu apie antrąją dieną), tuomet natūraliai kyla klausimas, ar ne per sudėtingos ir „neperkrautos“ tos tikros lietuviškos vestuvės? Ar nepavirsta jos į mano anksčiau minėtą „ištvermės maratoną“? Ar tokios savo gražiausios dienos tikrai norėjote? O žinote, būna ir kitaip...
Savo gražiausios dienos rytą jaunieji atsikelia, tarkime, 9 – 10 ryto.. Neskubėdami jai ruošiasi, apsilanko grožio salone... Apie pietus ar popiet jiedu lėtai nukeliauja iki mažos jaukios bažnytėlės, kur santuokos ceremonijos metu tampa vyru ir žmona. Minimali fotosesija ir tuomet - linksmoji vakaro dalis, furšetas ar pokylis restorane su keletu vakaro akcentų. Jei prie viso to pridėtumėme „teisingus“ vakaro vedėjus (nekalbu apie muzikantus, kurių paskirtis – groti, o ne kalbėti), gerą foninę muziką ir jaukią restorano aplinką, manau, išeitų visai neprastas vestuvių vakaras.
