Svajonių Amerika – butaforijų šalis

18/03/2013

ažnas Jungtines Amerikos Valstijas tituluoja svajonių šalimi. Buvau nusiteikusi, jog čia išbandysiu amerikietišką gyvenimo stilių: pirkinius iš parduotuvių nešiu popieriniuose maišeliuose, rytais pasiimsiu laikraštį, kurį numeta dviračiu važiuojantis berniukas, kavinėse gersiu kavą, o šalia kito staliuko sėdės policininkas, kuris valgys amerikietiškas spurgas... Na, juk taip rodo filmai. Ir galiu pasakyti, kad kiekvienas, net ir menkiausias dalykas iš amerikietiškų filmų yra tiesa – nesvarbu, ar tas filmas apie idealistą keliautoją, norintį pasiekti Aliaską, ar tas filmas apie visiškai bukas šeimynėles, keliaujančias į Las Vegasą... Kiekviena, net ir menkiausia filmo detalė – tiesa. Kartais net negali patikėti, kad tokie žmonės gyvena. Apie kiekvieną dalyką: darbą, gyvenimo būdą, keliones būtų galima parašyti po straipsnį, tačiau bandau viską pateikti viena santrauka.

Lietuva – Afrikoje?

Šiuo metu žodis „Amerika“ man asocijuojasi su daugybe dalykų. Tačiau vis dar sunku pasakyti, ar jie labiau teigiami, ar neigiami. Amerika – kontrastų ir butaforinių dalykų šalis. Važiuodamas čia turi nusiteikti, kad rasi dalykų, kuriuos įsimylėsi, ir dalykų, kuriems niekaip negalėsi rasti racionalių paaiškinimų.

Maždaug tris mėnesius gyvenau nedideliame miestelyje Virdžinijos valstijoje – Williamsburge. Reikėjo matyti su kokiu optimizmu po 9 valandų kelionės, prasidėjusios Niujorke, išlipau iš autobuso – buvau nusiteikusi po mažą plotelį ištyrinėti visą miestelį. Tačiau mane pasitikę draugai pačiupo daiktus, nutempė į taksi automobilį ir pasakė, kad 9 valandą jau turime būti darbe. Greitai įšokau į baltus marškinėlius ir juodas kelnes. Dirbau viešbučio kambarine.

Ką turi žinoti europiečiai, važiuodami dirbti į Ameriką pagal „Work&Travel” programą? Labai dažnas, pirmą kartą nuvykęs į šią šalį dirbs viešbutyje arba restorane. Aptarnaujančiame viešbučių personale dauguma dirbančiųjų – meksikiečiai ir juodaodžiai amerikiečiai. Meksikiečiai dažniausiai nešneka angliškai. Su jais privalai kalbėti ispaniškai arba tiesiog kūno kalba. Šio sluoksnio juodaodžiai šneka su stipriu akcentu – kartais atrodo, kad jie nori žodžius ištarti nosimi, o ne burna. Taigi kad ir kokia gera tavo anglų kalba – norėdamas įsilieti į personalą turi turėti ispanų kalbos pradmenis arba įsijausti į per filmus rodomų ne itin vykusių gatvės reperių kabos stilių.

Dar vienas labai svarbus akcentas – pasitelkti kantrybę aiškinant, iš kurios pasaulio pusės atvykai. Viena mano kolegė, kai pasakiau, jog esu iš Lietuvos, paklausė, ar ši šalis yra Afrikoje. Sužinojusi, kad ji Europoje, moteris gerokai nustebo. Na, amerikietiškas intelektas – jau kita tema. Jie daug šneka, bet mažai mąsto, o apie globalius dalykus negalvoja iš viso. Kai kurie mūsų kolegos klausinėjo, ar mes žinome kas yra ipodas, o mano viršininkė vasaros viduryje paklausė: „ Hey, ar jūs ten Rusijoje turite autobusus?“.

Taigi pirmosiomis dienomis mus laikė vargšais iš kažkokios tolimosios Afrikos kertelės, kurie atvažiavo čia su technologijomis susipažinti, o pinigėlius siunčiame savo šeimos nariams, kurie dar greičiausiai gyvena medžiuose. Laikui bėgant šį požiūrį pavyko pakeisti ir sužinoję, kad studijuojame universitetuose bei ketiname kelias savaites keliauti po Amerikos vietas, kuriose daugelis iš kolegų dar net nėra buvę – žmonės į mus pradėjo žiūrėti su tam tikra pagarba.

Darbo rutina

Kalbant apie patį darbą – viešbutyje dirbti reikėjo ganėtinai daug ir sunkiai. Williamsburgas – turistinis miestelis. Miesto centre galima pasivaikščioti muziejuje po atviru dangumi – kolonijinio miesto gatvėmis. Jose galima sutikti žmonių, persirengusių to laiko drabužiais, kurie pasakoja Amerikos istoriją. Žodžiu, kiekvienam amerikiečiui pabuvoti šiame miestelyje – garbė. Žinoma, daug ką nulemia ir tai, kad šalia yra vienas didžiausių Amerikos atrakcionų parkų ir vandens pramogų parkas. Taigi šeimynėlės su mažais ir kiek paūgėjusiais vaikučiais vasarą į Williasmburgą plūste plūsta. O tai lemia puikų verslą viešbučių savininkams ir ilgas darbo valandas kambarinėms.

Pirmosiomis dienomis šis darbas man priminė ilgas sporto treniruotes. Dvi lovos paklojamos per 4 minutes. Dušai išvalomi per 5 minutes. Dar turi spėti išsiurbti kilimus ir nuvalyti dulkes bei subėgioti iš vieno aukšto į kitą atsinešti patalynę ir reikiamas valymo priemones. Viską privalai padaryti idealiai, nes tavo darbą nuolatos tikrina. Tačiau, kaip ir visada gyvenime, kai ką nors stengiesi padaryti gerai, gauni atpildą. Taigi darbe buvo ir itin daug nuostabių akimirkų. Tiek personalas, tiek klientai mumis domėjosi. Klausinėjo, kaip mums sekasi, iš kur atvykome. Kartą sutikau senuką, kuris puikiai mokėjo Lietuvos istoriją ir patarė niekada neemigruoti iš savo šalies. Žmonės kambariuose palikdavo mielus raštelius su padėkomis už darbą, palikdavo, žinoma, ir arbatpinigių.

Bėgant dienoms, susiradau dar vieną darbelį restorane. Šį darbą beprotiškai mylėjau – gaminau desertus. Didžioji dalis personalo buvo studentai, tiesa, visi amerikiečiai, tačiau labai greitai radome bendrą kalbą. Daugeliui europietė personalo narė buvo kažkas nepaprastai įdomaus. Visi klausinėdavo, kaip mes gyvename Europoje – jiems tai buvo tarsi egzotika. Šiame darbe neprailgdavo laikas, nors ir dirbdavau antroje pamainoje ir išeidavau namo apie 23-24 valandą.

Įspūdžių lavina

Amerika – nepaprastai graži šalis. Grožį nulemia ir tai, kad ji beprotiškai didelė. Taigi čia gali pamatyti ir miškingų vietovių, ir lygių smėlynų, ir pamirkyti kojas vandenyne. Pabaigę darbus išsiruošėme į kelionę. Prisipažinsiu – buvo sunku išsiskirti su sutiktais žmonėmis ir su vietomis, kuriose vaikštinėjome tris mėnesius. Tačiau juk savaime suprantama – viskas laikina. Išvykome į kelionę, dėl kurios šitiek dirbome.

Be galo didelį įspūdį paliko Vašingtono miestas. Jį aprodė vyrukas, su kuriuo atsitiktinai susipažinau gatvėje eidama iš darbo. Jis labai dažnai atvažiuodavo savaitgaliams į Williamsburgą, nes norėdavo pabėgti nuo miesto šurmulio. Taigi Džonas mums aprodė miesto vieteles, kurių tikriausiai nebūtume radę be jo pagalbos. Taip pat itin geras dalykas, kad visi Vašingtono muziejai – nemokami. O jų, patikėkite, aplankyti vienos dienos neužtenka niekaip.

Ne ką mažesnį įspūdį paliko ir Niujorkas. Pamenu jau pačią pirmąją dieną, kai iš oro uosto atvažiavau į centrinę stotį ir su milžinišku lagaminu išėjau pro stoties duris į gatvę... Tas miestas mane tarsi užbūrė: geltoni taksi automobiliai lakstė kaip papuola, daugybė, sakyčiau, milijonas, žmonių skubėdami ėjo šaligatviais, ant gatvių indai arba arabai kepė dešreles ir karštus vaflius. Aplinkui buvo tiek garsų, kad akimirką atrodė, kad mano ausis net negali atskirti, kas juos skleidžia.  Aš negalėjau patikėti, kad visą gyvenimą Lietuvoje kažkur už tūkstančių kilometrų virė toks gyvenimas.

Visi Amerikos miestai skirtingi. Gamta taip pat. Pamatyti Niagaros krioklius bei Didįjį kanjoną buvo sena mano svajonė. O kai turi svajonių – jas reikia išpildyti. Taigi Niagaros krioklį, galima sakyti, liečiau savo rankomis, o stovėdama ant didžiojo kanjono kraštelio suvokiau, koks mažas ir bejėgis yra žmogus. Tikriausiai taip gali pasijusti tik šalia didžiųjų gamtos stebuklų, nes kai stovi prie Niujorko dangoraižių, žmogus atrodo be galo stiprus ir didingas.

Pramogų sostine tituluojamas Las Vegasas įspūdį paliko pirmąjį vakarą. Dieną jis tiesiog, sakyčiau, tuščias ir pilkas miestas, pastatytas, tikrąją to žodžio prasme, dykumoje. Dienos metu ten be galo karšta, o žavesį gali pamatyti tik temstant. Tada įsižiebia milijonai lempučių. Vienos vitrinos bando pralenkti kitas. Aplinkui zuja daugybė žmonių. Pagal muziką šokantys fontanai, vaidybiniai pasirodymai, ugnies bei dūmų šou... Pirmąjį vakarą tai atrodo itin įspūdingai, tačiau paskui žavesys vis mažėja. Visas miestas tarsi dekoracijos, paruoštos filmo filmavimui, kurios netrukus bus nugriautos – viskas kažkaip netikra.

Manau, man prireiktų parašyti knygą, jei norėčiau apibūdinti visus sutiktus žmones ir aplankytas vietas. Viskas: ir pasiklydimas Los Andžele, ir kelionė Holivude gatvėmis, kuriomis vaikšto turtingiausi pasaulio žmonės, ir apsipirkinėjimas prekybos centruose, kuriuose viskas pardavinėjama didžiuliais kiekiais, ir netikrų šypsenų paradas, ir autobusų pramiegojimai, ir sutikti žmonės man davė beprotiškai daug patirties. Ir visiems rekomenduoju nors kartą aplankyti šią šalį ir susidaryti savo nuomonę apie „svajonių Ameriką“.

Jei susidomėjai „Work&Travel” programa, daugiau informacijos tau gali suteikti Pasaulio lietuvių centras irZIP Travel.

http://www.zinauviska.lt