Muzikantai

PradžiaGyvenimo ritmu

Vaikai dingsta, valdžiai „dzin“?

31/05/2015

Taip pat skaitykite

„Mes visi detektyvus įsivaizduojame taip...“ Susipažinkite - "Nojus" band King Unique pasirodymą Londone, Studio338 š.m Balandžio 20 d Nuomos teisiniai santykiai Jungtinėje Karalystėje

Europos Sąjungos valstybės gegužės 25-ąją mini Tarptautinę be žinios dingusių vaikų dieną. Tuo siekiama ne tik palaikyti tėvus, kurie laukia pradingusių savo vaikų, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį į vis didesnį mastą įgyjantį vaikų dingimą. Dingę vaikai – neužgyjanti žaizda ir Lietuvoje.

      Liūdna statistika šiurpina ir gąsdina

     Kiekvienas, kuris patyrė, ką reiškia dingęs be žinios vaikas, pasakys, kad sunkiausia – nežinomybės našta. Vieni, sunerimę ir pirma laiko pražilę, ją neša nuo kelių valandų iki kelių parų, kiti nežinioje kankinasi savaites, mėnesius, metų metus...

     Jau istorija tapo, kai kasmet Lietuvos policija gaudavo po 350–400 pranešimų apie dingusius nepilnamečius. Pareiškimų skaičius nepailsdamas auga. Pavyzdžiui, 2009 metais Lietuvoje ieškota 444 nepilnamečių mergaičių (rasta 413) ir 420 berniukų (rasta 381). Vos po penkerių metų, per 2014 metus jau dingo daugiau nei dvigubai - net 1684 vaikai. Tai sudaro nebe kadais buvusius 41-47, o jau 61 proc. nuo visų dingusių asmenų.

     Dėl pareigūnų operatyvumo, o kartais – ir dėl laimingo atsitiktinumo pavyksta surasti didžiąją dalį dingusiųjų. „Visada džiugu tėvams pranešti gerą žinią, kad suradome jų vaiką. Tačiau neretai tenka apgailestauti, kad suradome per vėlai..." – pasakoja asmenų paieškos skyrių tyrėjai.

    Tas jų „per vėlai“ reiškia, kad pas gimdytojus ar kitus artimuosius grįžo ne vaikai, o, deja, tik jų palaikai... Ir niekas dar neišmatavo, neįtikino, ar kuriems lengviau. Tiems, kurie laidoja savo vaikus, ar tiems, kurie metų metais jų vis laukia, nekantrauja kankinami nežinios. Šalyje 57 vaikų nerandama iki šiol...

     Dingusio be žinios asmens paieška, anot pareigūnų, yra vykdoma 7 metus. Tačiau, jeigu dingimo byla yra perkvalifikuojama į nužudymo ar kitokią bylą – ji tiriama 15 metų.

 Baudžia kitus – nubaudžia save

     Vaikų dingimai siejami su prekyba žmonėmis, seksualiniu išnaudojimu, įtraukimu į įvairias nusikalstamas kriminalines veiklas. Dingusiais be žinios laikomi ir iš namų bėgantys vaikai. Bene dažniausia to priežastis - netinkamas vaikų ir tėvų ar globėjų bendravimas, pasibaigiantis vaikų bėgimu iš juos supančios aplinkos. Dažniausiai net nepagalvoję apie jų tykančius pavojus ir tikėdamiesi išspręsti slegiančias problemas, vaikai daugiausiai sprunka iš vaikų globos namų, padidintos rizikos šeimų. Panašių „siurprizų“, kartais neišvengia ir kitų visuomenės sluoksnių pasiturinčios, iš šalies tvarkingomis atrodančios šeimos.

     Šių dienų žmonės vaikosi materialinių vertybių ir santykinai pamiršta savo vaikus. Mano, kad jeigu jie jau aprengti ir pavalgydinti, tai niekuo skųstis neturėtų. Tačiau vaikai yra pasiilgę savo tėvų, nuoširdaus bendravimo su jais, tiesiog tarpusavio draugystės. Geriau išmanydami savo teises, mokėdami jomis manipuliuoti ir neapsikentę abejingumo, atstūmimo, nepagrįstai per griežto auklėjimo bei reikalavimų, vaikai ryžtasi nubausti - sukelti skausmo tėvams (globėjams) ir sprunka iš namų. Taip lengvabūdiškai jie skaudžiausiai nubaudžia save, prisišaukia nelaimių. Kartais nori grįžti, bet bijo, gėdijasi, o vėliau jiems nutinka kažkas blogo ir kartais apskritai prapuola.

     „Kai vaikai bėga iš namų, reiškia juose kažkas yra negerai. Kai paskambina tėvai, kurių keturiolikmetės dukros ar berniukai būna pabėgę iš namų, ir klausia, ką daryti – būna skaudu pripažinti, kad ką nors daryti jau būna lyg ir vėloka. Su vaikais deramai bendrauti, juos auklėti reikia nuo mažų dienų“, - sako Dingusių žmonių šeimų paramos centro darbuotojos.

Ką žmonės sutvėrė, valdžia tenegriauna

     Vaikų dingimo rizika padidėja vasaros metu. Mažesnieji pasimeta, kitaip dingsta nuo atostogų, kelionių metu atsipalaidavusių, nedėmesingų tėvų ar kitų juos prižiūrinčių vyresniųjų. Suaktyvėja ir  vadinami „sezoniniai bėgliukai“ – vaikai, kurie nuotykių troškulį malšina bėgdami iš namų atšilus orams. Jiems smagu leisti laiką draugų būryje, nebaisu kur nors po medžiu ar pakrūmėje pernakvoti – juk nebešalta.

     Užgriuvus bėdai, kai dingo (pasimetė, paklydo, buvo pagrobtas, pabėgo ir kt.) vaikas, paramos, pagalbos reikia ne tik mažajam pradingėliui, bet ir jo tėvams, teisėtiems globėjams. Kasdien ištisą parą paramą jiems teikia visai Europos Sąjungai (išskyrus Suomiją) vieninga karštoji linija 116 000. Ji taip pat veikia Albanijoje bei Serbijoje ir yra nemokama, skambinant iš bet kurio telefono tinklo.

       116 000 – tai numeris, kuriuo tėvai ir teisėti globėjai gali kreiptis patarimo, kur kreiptis ir ką daryti, gauti reikalingos emocinės, psichologinės paramos, suteikti informacijos apie dingusį vaiką. Taip pat gali skambinti ir patys vaikai/nepilnamečiai, jeigu jie pasimetė, paklydo, ištrūko, paspruko iš pagrobėjų ar kt. Lietuvoje šis numeris yra paskirtas Dingusių žmonių šeimų paramos centrui. Jame dirba specialiai apmokyti, kompetentingi specialistai ir vadybininkai.

       „Lietuvoje karštoji linija 116 000 veikia nuo 2014 m. vasario 1 dienos ir jau sulaukė 975 skambučių. Nedidelei Lietuvai tai yra labai didelis skaičius ir jis rodo tokios linijos reikalingumą“, -  nelinksmai pasakojo Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Natalija Kurčinskaja. Vadovei neramu, rūpestį kelia tai, jog Europos Sąjungoje ir kitose šalyse pasiteisinusi karštoji linija 116 000 Lietuvoje gali dingti kaip ir vis dažniau dingstantys vaikai – mažieji Lietuvos piliečiai.         

Milijonus šimtais žarsto, centų nesukrapšto

     Europoje kas dvi minutes gaunamas pranešimas apie dingusį vaiką. Europos Komisija šiems pranešimams įdiegė visoje bendrijoje veikiančią nemokamą telefono liniją 116 000. Lietuviškoji linija taip pat įdiegta bendrijos lėšomis. Briuselis sumokėjo ir už specialistų rengimą. Tačiau šiemet finansavimas baigiasi, o stojimo į bendriją sutartimi šią liniją išlaikyti įsipareigojusi Lietuva neranda ir nesistengia surasti reikalingų lėšų.

     „Gali būti ir taip, jog ši linija Lietuvoje bus išjungta. Paskaičiavome, kad jos išlaikymui – vadybininkų atlyginimams ir telefono linijų abonentiniam mokesčiui metams reikia apie 30 tūkst. eurų. Suma juokingai maža, tačiau pastoviam finansavimui šalyje jos vis nerandama“, -  atviravo Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė.

     „Kreipėmės į Vyriausybę, Finansų, Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas. Vyksta raštų persiuntinėjimas iš vienos institucijos į kitą, o konkrečios eilutės pastoviam finansavimui taip ir neatsiranda“, - antrino centro vadybininkė.

     Europos Sąjungos įstatymu šalys yra įsipareigojusios užtikrinti 116 000 linijos teikiamų  paslaugų prieinamumą. Vienas iš pagrindinių būdų apsaugoti vaiką - užtikrinti karštosios linijos ilgalaikį finansavimą.

     Reaguodama į susidariusią padėtį, Europos Komisija lietuviškosios linijos vadovams suteikė galimybę pretenduoti į ES finansinę paramą dar vieneriems metams. Tačiau vadovų tai nedžiugina. „Net ir laimėjus, tai tebūtų tik menkai ir trumpam gelbstintis šiaudas – finansavimas turi būti ilgalaikis ir nuolatinis“, - teigia jie.

 Piliečiai maži, meilė jiems dar mažesnė

     Regisi, kad šalies valdžia mažųjų piliečių nemyli. Nemyli tol, kol jų pačių atžalos yra šalia. Užtenka kuriai dingti iš tėvų akiračio ir bent vienam jos gimdytojui toptelėti galvon, kad vaikelis gal paklydo ar jam gal kas blogo atsitiko, žaibiškai visą šalį užtvindo tų tėvelių neaprėpiama meilė vaikams. Tautiečiai jautrūs - užjaučia, supranta tėvų nerimą ir, viską metę, skuba padėti, ieškoti dingusiojo.   

     Bene garsiausiai nuaidėjusiais pavyzdžiais galima laikyti du kartus vykusias Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės sūnaus Eimanto (jam, beje, buvo sukakę 26 ir 27 metai) paieškas. Policijai vos gavus informacijos, nedelsiant buvo pradėti paieškos veiksmai. Pakeltos gausios policijos, Vadovybės apsaugos departamento pajėgos, kariškiai, iškviesti kinologai su tarnybiniais šunimis, ore pirpė Valstybės sienos apsaugos sraigtasparnis su termovizoriumi, vandenis valtimis raižė ugniagesiai gelbėtojai, per radiją ir televizijas prašyta visuomenės pagalbos...

     Abiem atvejais barzdą skutantis vaikelis buvo greitai rastas gyvas ir sveikas, iš mamytės akiračio pasprukęs tik jam žinomais reikalais. Apie piniginę tų paieškų išraišką niekas net neužsiminė ir nesisielojo.

     Tačiau, deja, dėl dingusių vaikų į policiją atskubėjus paprastiems mirtingiesiems ar nepakankamai aukštai valdžioje atlyginimą gaunantiems tėveliams, būna kitaip. Šalį valdančiosios valdžios meilė vaikams būna kažkur nuslūgusi ir nugarmėjusi. Policija ir ta atsikalbinėja, susikrimtusiems ir pasimetusiems tėvams dėl dingusio vaiko paieškos paskelbimo liepia ateiti po trijų parų, kai pagal instrukcijas per tą laikotarpį neatsiradęs žmogus skelbiamas dingusiu ir galima pradėti jo paiešką. Ir beveik visada kančioje pasimetusius tėvelius „paguos“ - paklaus, ar jie bent nutuokia, kiek tokia paieška kainuos valstybei, mokesčių mokėtojams, kiek žmonių turės atsitraukti nuo kasdienio užsiėmimo, poilsio ir t.t.

Žmogiškumas ir sveikas protas kartais stipresni už instrukcijų rėmus

     Galima pasidžiaugti, kad taip būna ne visada. Kai straipsnis jau buvo paruoštas, gavome Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos informaciją, jog Kauno rajone rastas dingęs nepilnametis. Gegužės 28 d. apie 16 val. jis išėjo iš namų Kluoniškių k., Zapyškio sen., Kauno r. ir iki vakaro negrįžo.

     Apie 22.51 val. gavę pranešimą apie dingusį vaiką, Kauno apskrities policijos pareigūnai nedelsdami pradėjo paieškos veiksmus. Pareigūnai apklausė artimuosius, draugus, ieškojo asmenų, mačiusių berniuką ar turinčių kitokios paieškai reikšmingos informacijos, nustatinėjo paskutinę žinomą vaiko buvimo vietą, jo judėjimo kryptis, patikrino visas žinomas, galimas berniuko lankymosi ir jaunimo susibūrimo vietas, informaciją socialiniuose tinkluose ir kt.

     Nieko nelaukiant buvo pasitelktos ir papildomos policijos, Viešojo saugumo tarnybos prie VRM  pareigūnų pajėgos, 6 kinologai su tarnybiniais šunimis. Pareigūnai paieškoje naudojo ir specialias šilumą fiksuojančias priemones – termovizorius. Zapyškio seniūnijos patalpose buvo sudarytas paieškos organizavimo štabas.

     Prie paieškos prisijungė Zapyškio ir Kačerginės seniūnijų seniūnai, seniūnų pavaduotojos, mokytoja, socialinė darbuotoja, tėvai, Kluoniškių k., gyventojai. Iš viso paieškoje nakties metu dalyvavo daugiau negu 70 asmenų.
    Buvo patikrintos visos žinomos, galimos berniuko buvimo vietos kaime, aplinkinėse teritorijose, poilsiavietėse, parkuose bei kituose miestuose gyvenantys giminės. Zapyškio ir Kačerginės seniūnijų teritorijose buvo tikrinami vienkiemiai, Nemuno pakrantė, pievos.
     Auštant gegužės 29 d., 4.30 val. dvylikametis rastas gyvas ir sveikas. Kauno apskrities policija dėkoja visiems prisidėjusiems prie paieškos, o laimingi tėvai, artimieji, kaimo gyventojai dėkojo policijai.

Suprasti valdžią vargiai, bet galima, o pateisinti?

        Lietuvos valdžios požiūrį į vis liūdnesnį, kaip ant mielių augantį dingusių vaikų skaičių ir į mažųjų valstybės piliečių saugumo (ne)užtikrinimo problemą atspindi „dalykinis, konkretus, kompetentingas“ bendravimas, „operatyvus“ valstybės bei visuomenės interesus ginančių sprendimų priėmimas net ir tada, kai dėl neatidėliotino reagavimo ir sprendimo ištikus bėdai - prapuolus vaikui, dėl vaikų saugumo didesnio užtikrinimo ar būtino finansavimo į valdžios atstovus kreipiasi Dingusių žmonių šeimų pagalbos centro, visuomenės, žiniasklaidos atstovai.

     Ar suklydau, ar ankstesniame sakinyje reikėjo kai kuriuos žodžius rašyti kabutėse, palieku spręsti Skaitytojui. Tada, kai perskaitys  pažodžiui užrašytą, neredaguotą, valdžiai vos ne tipinį vieno viceministro pasisakymą: „Žiūrėsim, spręsim klausimus. Vis tik, kad bendradarbiavimą reikėtų intensyvinti ir perspektyvoj, vis tik, na, sakykim, ieškoti sąlyčio taškų, kaip įmanoma glaudžiau bendradarbiauti...“.

     Taip ir panašiai konkrečias, aktualias, neatidėliotinas problemas sprendžiančiųjų, tą pačią plokštelę pakartotinai sukančiųjų valdžios viršūnėse regime ne vieną ir ne du.

     Kai tokia padėtis ir požiūris net ir į mažiausius piliečius, nors ir šiurpina, tačiau vargu ar ką bestebina tai, jog Lietuvoje – Marijos žemėje motina savo rankomis gali nužudyti ir paslėpti savo vaikus, veidmainiškai ieškoti jų kaip dingusių be žinios, kad po prievartinio seksualinio išnaudojimo valstybės pagalbos telefonu šaukusis ir neprisišaukusi mergina gyva sudeginta automobilio bagažinėje, kad seksualinių poreikių tenkinimui, nusikalstamai veiklai pardavinėjami ne tik nepilnamečiai  vaikinai ir merginos, bet ir mažamečiai vaikai...

Ne visiems tik savi marškiniai rūpi, nors jie ir arčiau kūno

     „Nežinau, nesuprantu kodėl valstybė nemyli, negina, nesirūpina ir nesaugo savo vaikų, savo mažųjų piliečių. Aš jau nekalbu apie tai, kad metų metais nesidomima, nerandama nesimokančių ir nežinia kur esančių 1338 vaikų“, -  jaudulį sunkiai tramdė Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė.

     Jaudinosi ir iš Olandijos į konferenciją atvykęs jos kolega, Olandijoje veikiančios 116 000 linijos atstovas, kai skelbė, apie ten, anot jo, esantį siaubą, jog Olandijoje per 2014 metus ieškoti 37 dingę vaikai (įdomu, kaip tuomet olandai kvalifikuoja vaikų saugumo (ne)užtikrinimą, jų dingimo statistiką Lietuvoje, - aut.) ir pasakojo apie Olandijos valdžios rūpestį, pastangas siekiant maksimaliai sumažinti ir visai išgyvendinti vaikų dingimo atvejus.

     Tuo tarpu per tą patį laikotarpį daugiau kaip 45 kartus didesnį (1684 lyginant su 37) negu Olandijoje dingusių vaikų skaičių išauginusios Lietuvos valdžia demonstruoja abejingumą ir olimpinę ramybę.

     Negi didesnio valdžios dėmesio, efektyvesnės, konkretesnės apsaugos mažieji ir didesni nepilnamečiai piliečiai nenusipelno tik dėl to, jog neturi balsavimo teisės, tėra tik statistiniai vienetukai, iš kurių negalima išpešti naudos per rinkimus? Negi tik savo vaikais tereikia rūpintis, juos mylėti, saugoti ir ginti? Negi valdžios priedermė yra tik valdyti, valdovauti, rūpintis savo šeimos, atžalų ir artimųjų gerove, o ne tarnauti valstybei ir visuomenei, neišskiriant ir jos brangiausio turto – vaikų?

     Lietuva nėra monolitinė visuomenė. Žmonės didmiesčiuose bei provincijoje, valdžioje, „elite“ ir „prastuomenėje“ nežiūri vienu žvilgsniu, bet labai skirtingai mato, jaučia, išgyvena, vertina ir reaguoja į visus valstybę, visuomenę, kiekvieną jos narį liečiančius pokyčius. Ne visi jiems abejingi, ne visiems tik savi marškiniai rūpi, nors jie ir arčiau kūno.

Ukmergiškės Gabrielės Kacilovič pieš.

Šarūnas PREIKŠAS,

europlius.com