Muzikantai

PradžiaŠventės

„Laisva meilė“ žymių aktorių lūpomis

30/05/2013

Taip pat skaitykite

Paramos renginys "SavaSavam" Vasaros sezonas Londone su ryškiausiomis Lietuvos žvaigždėmis atidarytas! Klaipėdos gimtadienio šventėje bus apdovanojami kultūrai nusipelnę miestiečiai Biržuose prasideda šventė "Svajonių sparnais"

Gegužės pradžioje Didžiojoje Britanijoje svečiavosi gerai žinomi lietuvių aktoriai Eglė Jackaitė ir Ramūnas Šimukauskas, kurie vaidino žymaus italų dramaturgo, Nobelio premijos laureato Dario Fo pjesėje. EuroPlius komandai pavyko pakalbinti garsiuosius aktorius, kurie Anglijos lietuviams pristatė šeimyninių dramų ir gyvenimiškos realybės kupiną komediją „Laisva meilė“.

Eglė Jackaitė: „Maudausi Antonijos vaidmenyje“.

Ar Jums priimtinas laisvos meilės principas?

Na, jeigu kalbėti pagal spektaklį, tikrai nėra priimtina. Man tai netiktų gyvenime. Taip, kaip Antonija, nenorėčiau gyventi. Reikia puoselėti tuos santykius, stengtis dėl kito, tačiau meilė turėtų būti laisva. Jeigu moteris pradeda savimi pasitikėti, savimi rūpintis tada pradeda dominti ir kitus, o ir vyras gali susižavėti iš naujo.

Ką pirmiausia pasiūlytumėte moteriai, išgirdusiai tokį pasiūlymą?

Kiekvienoje situacijoje yra savų niuansų, ir negali pritaikyti tos pačios taisyklės visoms poroms. Pirmiausia, atvirumas sau pačiam. Taip pat reikia kalbėtis, išklausyti ir suprasti vienas kitą, ir dar kartą kalbėtis. Kiekvienas žmogus juk renkasi kas jam priimtiniausia. Patarčiau savęs paklausti, ar tu to nori, ir ar esi laiminga, ir jeigu atsakymas “ne”, tai reikia daryti esminius pokyčius gyvenime.

Esate minėjus, jog Antonijos vaidmuo Jums yra artimas? Ar Jūs ir gyvenime esate tokia spalvinga ir  energinga?

Tikrai taip- esu spalvinga, energinga, emocionali, jautri, kaip ir visi žmonės. Be abejo, tų emocijų paletė labai plati, esu visapusiška. Aktorius juk ne vaidina, o gyvena scenoje, todėl Antoniją jaučiu labai gerai. Panašių situacijų esu ir pati patyrusi, nes kai kurie emociškai skaudūs dalykai yra buvę ir mano gyvenime.

Internetas mirga nuo straipsnių apie įvairius Jūsų gyvenimo skandalus. Kaip slepiatės, atsiribojate nuo tokio neigiamo dėmesio?

Jei bėgsi nuo problemos, tai ta problema tave užguls. Turiu savo erdvę, kuri yra privati ir skirta tik man. Turiu savo artimų žmonių ratą, kurie mane myli, mane palaiko ir myli tokią, kokia esu. O tų, kurie manęs nepažįsta, ir mane nagrinėja, nuomonė man nėra svarbi. Tuos, kurie kritikuoja, kalba apie mane, aptarinėja, tai palieku jiems vertinti. Esu televizinis veidas, todėl su tuo esu susitaikiusi. Tiesiog kartais pasidaro liūdna ir gaila, kad žmonės domisi kitų gyvenimais, o nepasirūpina savaisiais. Linkėčiau jiems prisiminti save ir kartu linkiu didžiausios laimės ir sveikatos.

 

Ką patartumėte moteriai, kuri jaustų, kad vyras turi meilužę?

Kiekvienas atvejis unikalus ir atskiras. Aš asmeniškai išgyvenau pati panašią situaciją. Tokios baisios negatyvios emocijos palieka pėdsakus, tačiau kaip banaliai beskambėtų, viskas gyvenime kinta. Viskas keičiasi, šiandien gali būti juoda, ryt tikriausiai bus balta. Jeigu jau skirta, kad tave išduos ir apvils, tai Dievulis turbūt geriausiai žino,- jis vyriausias mūsų režisierius. Viskam yra savo laikas, tiesiog reikia tai išgyventi. Reikia būti su žmonėmis, reikia turėti veiklos. Mano atsvara buvo ką tik gimęs kūdikis, mane palaikė didelis atsakomybės  jausmas. Jei galvosi vien tik apie savo problemą, gali baigtis labai blogai. Labai svarbu išsikalbėti, turėti žmogų, kuris išklausytų. Svarbiausia tikėjimas, jog viskas bus gerai.

„Laisva meilė“ premjera, kaip žinia, įvyko prieš tris metus. Ar vis dar jaudinatės prieš pasirodymus?

Tiesą pasakius, kartais savęs pati to klausiu. 95 spektakliai suvaidinti ir tu neturi už kur pasislėpti šiame spektaklyje. Tai yra didžiulė atsakomybė, nes spektaklis galima sakyti yra pastatytas ant Antonijos vaidmens. Taip, yra labai daug niuansų, tas emocijas reikia pačiam kiekvieną kartą vis naujai išgyventi. Vieną kartą tą patį tekstą sakant byra ašaros, kitą kartą - beviltiškai skausmingas juokas. Teatras tuo ir unikalus, kiekvieną kartą tu išgyveni tą emociją skirtingai ir tikrai visu 100 procentų. Iš tiesų, nebesijaudinu, bet visada juntama atsakomybė prieš žiūrovus. Jei esi nuoširdus ir apnuoginęs sielą, tuomet tai lyg bendras terapinis seansas, vienodai svarbus abiems pusėms.

Esate minėjusi, kad pirmą kartą šiame spektaklyje pasirodėte vos po skyrybų. Kaip per trejus metus pasikeitė Jūsų išgyvenimai atliekant Antonijos vaidmenį?

Esu išlaisvėjusi, daug tvirčiau jaučiuosi scenoje, o anksčiau kaustė virpulys, jaudulys, nepasitikėjimas. Dabar maudausi (juokiasi). Tas spektaklis man yra neapsakomas džiaugsmas, ir tai nuostabu, kad kiekvieną kartą turiu galimybę tapti Antonija, ir taip gydyti savo kai kurias įsisenėjusias žaizdas. Antonija iki galo skausmingai atvira ir tuo man labai artima.

Populiarumą turite, gerbėjų netrūksta, kokios veiklos besiimtumėte – rodos visur spindite. Kas toliau?

Kiekvienas esame gavę misiją šioje žemėje. Džiaugiuosi, kad turiu sielą, kūną ir galiu padaryti kažką prasmingo šiame gyvenime. Turiu mėgstamą darbą ir gyvenimiškas patirtis, kurių nenusipirksi, o kad vieną dieną šviesu, kitą tamsu,- nieko čia jau nepadarysi. Esu sveika ir laiminga. Gyvenu šia diena ir visu 100 procentų, neplanuoju į ateitį. Jeigu man yra skirta galbūt ir daugiau, tai mane  daro tik stipresne. Dėl ateinančios dienos negaliu sakyti, kad esu visiškai rami, tačiau problemos ir iššūkiai neturi išmušti tavęs iš vėžių. Pati esu tikinti ir malda yra mano gyvenime kasdien. Visko yra aplink mus, bet galvą reikia iškelti ir eiti į priekį.

Kokie teatro planai ateičiai?

Esu laiminga, kad neatostogavau šį sezoną: pristatėme premjeras su J. Vaitkumi, G. Padegimu, P. Gaidžiu, labai džiaugiuosi, jog režisieriai manimi pasitikėjo! O kas toliau? Dar tikrai norėtume „Laisvą meilę“ parodyti užsienyje, kad kuo daugiau lietuvių pamatytų šį spektaklį. Juk „Laisva meilė“ tinka kiekvienam - ar tai darbininkas, ar aukštuomenės narys, nes kiekvienas atras dalelę savęs ir iki širdies gelmių pasijuoks. Taip pat tęsime spektaklio rodymą Lietuvoje, bet toliau numatytos premjeros Klaipėdos dramos teatre, tačiau konkrečių planų kolkas nenorėčiau atskleisti (šypsosi).

Apie Jūsų gyvenimą, rodos, jau galima būtų parašyti knygą. Tačiau jei galėtumėte pastatyti spektaklį, apie ką jis būtų?

Taip vienareikšmiškai negalėčiau pasakyti, nes apie kiekvieną galima parašyti knygą. Knyga apie mane tikrai būtų labai įdomi. Dar studijų metais, vienas žurnalistas klausė, kokio gyvenimo norėčiau, ar ramaus, ar banguoto su pakylimais ir nuopoliais. Tą kartą pasirinkau antrąjį variantą. Vėliau ir realybėje tai pasikartojo. Jei galėčiau pasvajoti apie svajonių vaidmenį, tai Ana Karenina man yra labai artima. Manau, kad galėčiau suvaidinti brandžią ir gilią moterį, ir manyje yra daug neišnaudotų resursų, kad galėčiau perduoti itin gilią, skausmingą moters patirtį. Viena yra perskaityti, kita išgyventi momentus. Žiūrovo juk neapgausi.

 

Ramūnas Šimukauskas: „Santykiai be ištikimybės ir įsipareigojimų man nepriimtini“.

Ar sugebėtumėte gyventi laisvos poros principu – be abipusių ištikimybės ir meilės įsipareigojimų?

Čia yra labai platus klausimas. Santykiai be ištikimybės ir įsipareigojimų man nepriimtini, tačiau viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir situacijos. Anksčiau jaunystėje galbūt ir galima buvo taip gyventi, tačiau dabar ne,- su amžiumi ateina suvokimas.

Kas Jums yra neištikimybė?

Susitarimo ir duoto žodžio sulaužymas. Aš negraduoju ir neskirstau, ar pažiūrėjo, ar permiegojo, ištikimybė gali būti labai įvairi. Aš neturiu jokių apibrėžtų taisyklių, iki kokios ribos yra ištikimybė, ir kur prasideda neištikimybė. Mano nuomone, tai pasižadėjimų vienas kitam nesilaikymas.

Ką pasakytumėte, jei vieną dieną Jūsų žmona pasiūlytų atsivesti tokį „šeimos draugą“?

Nušaučiau žmoną.

Kokį vaidmenį mieliau atliekate – „Laisvoje meilėje“ ar „Dviračio žiniose“?

Čia yra labai skirtingi dalykai. „Dviračio žiniose“ – vaidmuo ryte ir nauji tekstai kasdien, o „Laisvoje meilėje“ – pasirodymai vakare, ir tas pats vaidmuo. Tačiau „Laisvoje meilėje“ ateina nauji žmonės, todėl jie įprasmina spektaklius savo emocijomis ir būvimu kartu.

Ar toks vaidmuo nesukėlė diskusijų draugų tarpe, kad toks „mini haremas“ galėtų būti priimtinas realybėje?

Suprantate, žmonės gyvena dar ne taip, kaip parodyta spektaklyje. Tokių istorijų yra apstu realybėje. Draugų ir žmonių, atėjusiųjų į spektaklį, tarpe buvo tokių, kurie priėję neslėpė, kad “šis spektaklis buvo apie mane”. O spektaklio kontekste panašių pamąstymų  ir diskusijų būta.

Ar spektaklio idėja kažkaip pakeitė Jūsų pačio požiūrį į vedybinius santykius?

Negaliu pasakyti, kad spektaklis taip stipriai man padarė įtaką, bet tam tikrų pamąstymų apie poros santykius atsirado. Negalėčiau sakyti, kad spektaklis padėtų sugrįžti į doros kelią, bet pamąstymams apie tai puikiai tinka.

Ką patartumėte santuokos krizę išgyvenančiai porai?

Kalbėtis. Jei tarpusavyje kalbėtis sunku, kreiptis į psichologą. Juk dažniausiai tą problemą galima išspręsti, o jei visgi neįmanoma, tada telieka skirstytis. Bet pirmiausia, kalbėtis ir komunikuoti vienas su kitu.

Ar būdamas scenoje pastebėjote išsigandusių vyrų veidus?

Aš nelabai matau tų veidų, o ir nemanau, kad vyrai tokie bailūs (juokiasi). Bet natūralu, kad vyrai reaguoja vienaip į šį spektaklį, o moterys kitaip. O kad baimės būtų vyrų akyse, gal ir buvo kam iš sėdinčių žiūrovų salėje, tačiau man neteko pastebėti.

Ar pastebėjote, jog publika Didžiojoje Britanijoje skirtųsi nuo Lietuvoje susirinkusiųjų?

Labai didelių skirtumų neįvardinčiau. Jautresnės klausos artistai galbūt galėtų pastebėti, jog Didžiojoje Britanijoje publika labai nori gauti gerą reginį ir geranoriškai jį pasiimti, tuo tarpu Lietuvos žiūrovai ganėtinai “pasisotinę” kultūriniais renginiais. Tačiau tūlam prašalaičiui tai sunku būtų pastebėti, nes publika labai šiltai priima visur.

Jei vieną dieną kurtumėte spektaklį, kokia tema Jums būtų aktualiausia?

Čia priklauso nuo tos dienos,- vieną dieną – viena tema, kitą  - jau kitą. Jei kurčiau šiandien spektaklį... Tai iš tiesų, nesu režisierius, o aktorius, todėl galbūt kažkada ateityje, kai užaugsiu ir galėsiu pagalvoti apie režisūrinį darbą. Jei kalbant apie svajonių vaidmenį, tai turbūt kaip ir kiekvienas aktorius, norėčiau suvaidinti ką nors iš W. Šekspyro dramų.