Parduodamas sklypas Birštone 8 araiBuhalterinė įmonės apskaitaMOKESČIAI BEI ĮVAIRIOS BUHALTERINĖS PASLAUGOS

PradžiaAustralija

Australijos aborigenai. Tęsinys.

18/03/2013

Taip pat skaitykite

Australija nebeįsileis laivais atplaukusių neteisėtų migrantų Nedarbo lygis Australijoje gegužę smuko iki 5,5 proc. Paauglio išlikimo istorija Australijos krūmynuose: pora mėnesių be maisto "WikiLeaks" įkūrėjas Assange'as neigia, kad JAV paslapčių viešintojas Snowdenas apklausiamas Rusijoje

Po europiečių įsikūrimo
1770 m. leitenanto Džeimso Kuko ekspedicija išsilaipino rytiniame Australijos krante ir pavadino jį Naujuoju Pietų Velsu, britų kolonija. Britų kolonizacija prasidėjo Sidnėjuje 1788 m. Per kelias savaites po pirmųjų kolonistų įsikūrimo regione epideminiu mastu pradėjo plisti europietiškos ligos – vėjaraupiai, raupai, gripas ir tymai, siekusios aborigenų bendruomenes ir už europiečių gyvenviečių ribų, ypatingai paveikusios tankiai apgyvendintas.
Kita britų įsikūrimo pasekmė buvo žemės ir vandens išteklių pasisavinimas. Europiečių klaidingas supratimas apie klajoklių gyvenimo būdą leido jiems manyti, kad aborigenai bus laimingi ir kituose regionuose, į kuriuos buvo išstumti. Pastarųjų bendruomenėms, kenčiančioms nuo ligų, gimtos žemės, maisto ir vandens išteklių praradimas buvo lemtingas. Skirtingai nei Naujoje Zelandijoje, jokia sutartis dėl žemės pasidalijimo teisių tarp vietinių ir europiečių nebuvo sudaryta. Taip pat pradėjo plisti ir venerinės ligos, dėl ko sumažėjo bendruomenių vaisingumas ir gimimų. Europiečiai taip pat supažindino Australiją su alkoholiu, opiumu bei tabaku (piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais iki šiol aborigenų bendruomenių problema).
Pasak kai kurių šaltinių, 1788–1900 m. laikotarpyje aborigenų sumažėjo apie 90 %, Tasmanijos paskutinysis tikras aborigenas Truganini mirė 1876 m., nors išliko daug vietinių tasmanų ir europiečių palikuonių. Neskaitant maisto šaltinių ir žemės netekimo, aborigenų bendruomenes paveikė ir masinės žudynės.
Europiečiai plačiu mastu žudė aborigenus iki pat XX a. pradžios, pasak istoriko Henry Reynolds buvo nužudyta 10-20 tūkstančių aborigenų. Taip pat laisvai buvo prievartaujamos aborigenų moterys iki kol 1837 m. gubernatorius tai paskelbė nusikaltimu. Atsikėlusių europiečių tarpe buvo ir žmonių, bandžiusių sustabdyti masines žudynes.
Iki 1870 m. visos derlingos Australijos žemės buvo užimtos europiečių, o likusieji nedaugelis aborigenų buvo išstumti į gyvenimui netinkamus regionus. Europiečiams vystant gyvulininkystę, sumažėjo aborigenų medžiojami plotai, tačiau atsirado alternatyva, kuria kai kurios bendruomenės naudojosi, medžiodami naujųjų australų gyvulius, taip skatinant tolimesnius konfliktus. Buvo bendruomenių su kuriomis europiečiai nuo pirmojo kontakto palaikė neblogus santykius, tačiau dauguma ilgainiui tapo priklausomos nuo europiečių ir jiems dirbo. 1851 m. prasidėjus Australijos aukso karštinei, pietryčių Australijos aborigenai buvo naudojami kaip darbo jėga, dauguma dirbdavo už maistą, aprangą ir pan. 1867 m. į Angliją vykusi pirmoji Australijos kriketo komanda buvo sudaryta iš vietinių žemyno gyventojų.
Iki XX a. pradžios Australijos čiabuvių skaičius sumažėjo 50–90 tūkstančių žmonių, ir buvo manoma kad visiškai išnyks, tačiau iki maždaug 1930 m. išlikę aborigenai įgijo atsparumo naujosioms ligoms bei gimimų skaičius pradėjo vėl augti.
Dar XX a. aborigenai buvo Australijos bei pasaulio rasistinių pažiūrų bei diskriminacijos objektai (pvz., amerikietės gimimų kontrolės aktyvistės Margaret Sanger žodžiais, „Vietinis australas, žemiausia žinoma žmonių rūšis, pagal smegenų išsivystymą tik laipteliu aukščiau šimpanzių, yra tokios mažos seksualinės kontrolės, kad tik policija gali apsaugoti jį nuo lytinio pasitenkinimo gatvėse“).
Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos daug Australijos vietinių tarnavo armijoje, pastariesiems buvo suteikiamos pilietybės, tačiau nebuvo vertinamos lygiaverčiai naujųjų australų pilietybėms. Tuo tarpu šiaurinėje Australijos dalyje aborigenai vis dar buvo nelaisvais darbuotojais, mažai apmokami bei kitaip ribojami įstatymų ar policijos. 1946 m. gegužės 1 d. Pilbaroje (Vakarų Australijoje) dirbantys vietiniai iniciavo streiką (Pilbara strike) ir dirbti nebegrįžo. Tačiau streikas vyko jau vystantis pažangesnėms technologijoms, kada darbams pradėjo užtekti mažiau darbuotojų. 1968 m. išleidus minimalių atlyginimų vietiniams darbuotojams įstatymą (Pastoral Industry Award), masiniai jų atleidimai prasidėjo visoje Australijoje, aborigenams tampant pabėgėliais, tremtiniais, gyvenančiais miestų pakraščiuose.
Iki XX a. vidurio baltieji australai labiau susigyveno su vietinių kultūra, vienas iš pavyzdžių – Jindyworobak judėjimas (Jindyworobak Movement), kuriuo baltieji galbūt norėjo išreikšti savo atsiskyrimą nuo europietiškos kilmės.
[taisyti]Kalbos

Vietinių Australijos ir Tasmanijos žmonių kalbos neturi akivaizdžių panašumų su bet kuriomis kitomis kalbomis už Australijos ribų. XVII a. pabaigoje Australijoje buvo 350–750 aborigenų bendruomenių, ir atitinkamas skaičius kalbų ar dialektų. XXI a. pradžioje naudojamos mažiau nei 200, ir tik dvidešimčiai jų negresia išnykimas.
Lingvistai skirsto šias kalbas į dvi pagrindines grupes – Pama-Nyungan ir ne Pama Nyungan kalbos. Pastarąją sudaro keletas žemyno šiaurėje vartojamų kalbų grupių, tuo tarpu Pama Nyungan kalbos yra paplitusios beveik visame žemyne. Daugumai Australijos aborigenų kalbų būdinga vadinamoji „uošvienės kalbos“ forma, kai prie kai kurių giminaičių vartojami kitokie nei kasdieniniai žodžiai.
Tasmanijos aborigenų kalbų padėtis šioje klasifikacijoje nėra žinoma, nes po salos kolonizavimo ir vietinių išnaikinimo išliko tik nedaug prastos kokybės žodžių sąrašų.
[taisyti]Nuorodos ir šaltiniai

Australijos aborigenų kultūrinis palikimas (australia.gov.au), Anglų k.
↑ Pradžioje naudota romėnų mitologijoje įvardinti vietinius senovės Italijos gyventojus, žr. Bellum Catilinae, sk. 6.
↑ Australijos Pietų Velso universiteto puslapis Kaip išvengti rasinės ar etninės diskriminacijos, angl.
↑ Bowler, JM et al, (20 February 2003), Letters: New ages for human occupation and climatic change at Lake Mungo, Australia, Nature 421, pp. 837–840

http://lt.wikipedia.org