Pietų Afrikos žydų mityba pagal lietuvių tradicijas

27/03/2013

1920-aisiais Pietų Afrikoje gyvenanti jauna mergaitė Esther Perkel su savo šeima tramvajumi keliavo į Johannesburg mieste įsikūrusį turgų nusipirkti šviežiai užaugintų vynuogių. Pirktos vynuogės buvo plaunamos specialiuose cinkutuose kubiluose, sumaišomos su cukrumi ir paliekamos fermentuotis iki Žydų Velykų. Nors šis kasmetinis procesas būdavo nuobodus ir reikalaujantis daug darbo bei laiko, tačiau tai buvo neišvengiama Pietų Afrikos šeimoms galinčioms vartoti tik košerinį vyną.

Pietų Afrikos žydų bendruomenės šaknys, kurių skaičius šiandien apytiksliai siekia 72 000 žmonių, siejamos su Portugalų žydų kartografais ir Vasco de Gama kelione 1947 metais. XVIII amžiaus pradžioje žydų šeimos iš Anglijos tapo pirmaisiais rezidentais Britų kolonijoje, o 1841 metais jau buvo įkurta pirmoji sinagogos kongregacija Pietų Afrikoje, Cape Town mieste.  Tačiau didžiausias žydų gimstamumas pasireiškė XX amžiaus pradžioje, kai apie 35 000 Lietuvos žydų siekdami išvengti priespaudos emigravo į galimybių šalį. Po Antrojo pasaulinio karo, Johannesburg ir Cape Town miestai tapo pagrindiniais lietuvių žydų gyvenamaisiais miestais.

Per paskutinius šimtmečius Pietų Afrikos žydai laikėsi lietuviškų maisto gaminimo tradicijų vis maišydami jas su vietinių ir imigruojančių bendruomenių patiekalais. Taip atsirado žuvies rutuliukai paskaninti kariu, košerinė vytinta mėsa bei daugelis kitų patiekalų.

Per Žydų Velykas, esant griežtam mitybos apribojimui, dažniausia valgoma vištienos sriuba, skirtingais būdais paruošta silkė, įvairūs desertai. Be to, obuoliai yra pagrindinė sudedamoji dalis žydų velykinio meniu asortimente. „Nuo vaikystės laikų pamenu, jog ant Velykų stalo būdavo tik namų ruošos gaminiai, nes kitokio pasirinkimo paprasčiausiai nebūdavo“ teigia Ida Jones, gyvenanti netoliese Cape Town miesto.

Pietų Afrikoje išlaikytas lietuvių paveldas bei vietinės kulinarinės tradicijos puikiai atsispindėjo žydų maisto gaminimo kultūroje daugelyje metų. Tačiau pastaraisiais metais, pokyčiai bendruomenėse padidino importuojamų košerinių produktų apimtį bei žydų emigracijos iš Pietų Afrikos tendenciją, priverčiant nerimauti dėl tradicinių maisto gaminimo papročių praradimo. Nerimaudami dėl lietuvių žydų blankstančio paveldo kelios šeimos Pietų Afrikoje ėmėsi maisto gaminimo remiantis pačiomis seniausiomis receptų knygomis. Kaip jie teigia: „tai buvo nepatirtas, bet intriguojantis išbandymas“.